Lietuvoje švenčiama Ožio diena

Lapkričio 11-ąją minima paskutinė rudens šventė - Ožio arba Šv. Martyno diena. Pagal šios dienos orus senovėje buvo sprendžiama, kokios bus Kalėdos. 

Bus šalta žiema?

Tądien, stebėdami aplink save vykstančius gamtos reiškinius, senoliai sužinodavo, koks oras būsiąs per Kalėdas, ar žiemą teks kęsti šaltį.

Žemaitijoje kiekvienuose namuose valgydavo keptą žąsį ir iš jos krūtinkaulio burdavo. Jeigu kaulas iš pradžių persišviečia grynas, baltas, o į galą nešvarus, vadinasi žiemos pradžia bus šalta, o pabaiga nešalta; atvirkščiai, jei ir prie galo grynai persišviečia, tada reikia laukti, kad ir žiemos pabaiga bus šalta.

Nuo seno yra sakoma: „jei Šv. Martynas - su ledu, tai Kalėdos - su bradu“; „jei Šv. Martynas - su bradu“, tai Kalėdos - su ledu“; „Martynas ant ledo - Kalėdos ant vandens“. Tikėta - jeigu lapkričio 11-ąją giedra, tai būsianti labai šalta žiema.

Atsiskaitymo su samdiniais diena

Pati šventė daug kur ji tapdavo įspūdingomis rudens palydomis, gražia padėka derliaus dievams. Senovėje tądien buvo atsiskaitoma - atpilant javais - su kalviu, kerdžiumi, malūnininku, išrenkami kaimo vyresnieji, ginčų teisėjai.

Feodalinėje Lietuvoje, kaip ir kituose Europos kraštuose, ši diena buvo galutinis įvairių mokesčių sumokėjimo terminas. Pavyzdžiui, XVI a. karčemininkai per šv. Martyną turėdavo sumokėti feodalinių valdų administracijai karčemos laikymo mokestį. XVII a. palivarkai būdavo išnuomojami nuo šv. Martyno iki kitų metų tos pačios dienos.

Šią dieną su samdiniais būdavo atsiskaitoma ir kitur, pavyzdžiui, Austrijoje, kur tą dieną baigdavosi ir gyvulių ganymas ganyklose. Vokietijoje šią dieną prasidėdavo gyvulių skerdimas, trukdavęs visą mėnesį.

Matyt, kad šiuo laikotarpiu gyvuliai buvo skerdžiami ir kitur, nes, pavyzdžiui, Suomijoje yra paprotys šv. Martyno dieną kepti riebius kraujinius kruopų vėdarus. Lietuvoje tokie vėdarai būdavo kepami irgi tik skerstuvių progomis.

Serbijoje iki šių dienų išlikęs paprotys per Šv. Martyną valgyti keptą žąsį, ir tyrinėtojai tai laiko kažkokio senovinio aukojimo atgarsiais.

Imdavo laukti sniego

Lietuvoje, ypač Klaipėdos krašte, tądien piemenėliai ypač laukdavo sniego - ir dėl džiugaus baltumo, ir dėl to, kad nebereikėtų tęsti ganiavos. Jie surengdavo Balto ožio „aukojimą“ arba Sniego šauktuves.

Galulaukėje, pamiškėje išsirinkdavo patį drūčiausią, balčiausią ožį, apie jį triskart Saulės kryptimi apvesdavo baltą ožką (ožka - tai žiema, ožys - pavasaris, ant ragų pakeliantis saulę). Du piemenys vesdavo ožką, o mažiausiąjį užsodindavo raitą. Paskui šokdavo „Oželį“, „Ožkelę“, kitus apeiginius lietuvių liaudies šokius.

Piemenėliai erzindavosi, badydavosi, taukšėdavo šermukšninėmis, kaduginėmis lazdomis, dainuodavo linksmas talalines. Užlipę ant akmens, kelmo, apversto kubilo, pliekdavo prakalbas. Ant laužo kepdavo kiaušinienę iš dvylikos kiaušinių - piemenėlių gardumyną. Ožką vaišindavo morkomis, kopūstlapiais. Ožiui sušukuodavo barzdą, ant ragų uždėdavo žalią miško pataisų karūną.

O Kėdainių apylinkių merginos, norėdamos pamatyti sapne savo būsimą vyrą, šv. Martyno išvakarėse visą dieną nieko nevalgydavo ir taip išpasninkavusios eidavo miegoti. Esą jaunikis tikrai prisisapnuodavęs.

Šv. Martynas - tai vyskupas, gyvenęs IV a. Italijoje ir pagarsėjęs gailestingumo darbais, ypač beturčių šalpa. Sklindant protestantizmo idėjoms vietoje Šv. Martyno imta minėti reformatoriaus Martyno Liuterio asmenį. Seniau tėvai, duodami vaikui Martyno vardą, taip pagerbdavo XVI amžiaus Bažnyčios reformatorių.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių