Lietuvių ir rusų kultūras artinęs aktorius palieka Maskvą

Lietuviškos kultūros metras, puikiai pažįstamas ir Rusijoje, aktorius Juozas Budraitis baigia daugiau kaip 14 metų trukusią Lietuvos kultūros atašė Maskvoje karjerą ir galutinai grįžta į tėvynę.

Vienas iš auksinio trio

Šių metų spalio 6 dieną 70-metį švęsiantis J.Budraitis jau dabar pradeda ruošti lagaminus grįžti į Lietuvą. „Iki metų pabaigos turėčiau grįžti namo“, - dienraščiui sakė jis.

Lietuvos ambasadoje Maskvoje J.Budraitis kultūros atašė pareigose pradėjo dirbti dar 1996 metais.

Tai buvo tobulas Lietuvos Užsienio reikalų ir Kultūros ministerijų pasirinkimas. J.Budraitis yra vienas geriausiai Rusijoje žinomų lietuviškos kultūros atstovų. Jis, kartu su Donatu Banioniu ir Regimantu Adomaičiu, sudaro vadinamąjį „auksinio Lietuvos aktorių trio“, rusų labai mylimo ir gerbiamo dar nuo sovietinių laikų.

J.Budraitis tvirtina per „kelioliką darbo Rusijoje metų padaręs jau pakankamai daug“, jaučiasi „daug padirbėjęs, todėl ramia širdimi“ paliekąs kultūros atašė pareigas savo įpėdiniui. Kas juo bus, kol kas nežinia. „Naujas kultūros atašė Rusijoje, žinoma, bus paskirtas“, - neabejojo menininkas. „Tik dar nežinau, kas“, - pridūrė.

Negalvoja, ką darys toliau

J.Budraitis pripažino, kad Maskvoje būta ir nesėkmių, nepavykusių dvišalio kultūrinio bendradarbiavimo projektų. Tačiau jų nekonkretizavo.

Apskritai aktorius nenorėjo plačiau komentuoti savo apsisprendimo baigti diplomatinę-kultūrinę karjerą. „Ką čia telefonu daug prikalbėsi... Geriau, kai grįšiu susitikime ir atsakysiu į visus dominančius klausimus“, - kukliai muistėsi maestro.

Į Lietuvą J.Budraitis turėtų galutinai sugrįžti prieš šių metų Kalėdas. „Na, galbūt visiškai užbaigsiu visus darbus tik po Naujųjų metų, bet tikrai ne vėliau“, - spėjo jis.

Aktorius tvirtino tebesąs pakankamai darbingas, tačiau negalvojąs apie tai, ką darys grįžęs Lietuvon. Bet vargu ar tęs diplomatinę misiją kur nors kitur. „Amžius jau nebe tas“, - pripažino jis.

Greičiausiai J.Budraitis taps pensininku.

Maskvos šurmulys įtraukia

Paklaustas, ar negaila skirtis su didžiuliu kultūriniu, visuomeniniu bei politiniu metropoliu vadinama Maskva, J.Budraitis atsakė teigiamai.

„Žinot, kalinys, išeidamas iš kalėjimo, kur praleido dvidešimt metų, verkia jo ilgėdamasis. Nevadinu Rusijos ar Maskvos kalėjimu, tiesiog toks palyginimas dabar atėjo į galvą. Maskvos šurmulys neabejotinai įtraukia. Man kaip tam žmogeliui, daug metų praleidusiam vienoje vietoje, turinčiam daugybę saitų su ja, aišku, bus nelengva palikti šios vietos. Esu gana sėslus žmogus, kupinas sentimentų tai vietovei, kur praleidau daugelį metų“, - sakė aktorius.

Jis pabrėžė, kad ilgisi ir kitų vietų, kur buvo praleista nemažai laiko – Londono, Romos, Florencijos, taip pat Toskanos provincijos Italijoje.

„Bet, vis dėlto, mano namai, mano šaknys yra Lietuvoje“, - sentimentaliai pridūrė J.Budraitis.

Tuos sentimentus išduoda vieno iš šimtų J.Budraičio duotų interviu rusiškai žiniasklaidai pavadinimas: „Labai pasiilgstu lietuviškos duonos“.

Pirmiausia tapo teisininku

Užsienio reikalų ir Kultūros ministerijos patvirtino faktą, kad J.Budraitis atšaukiamas iš kultūros atašė Rusijoje pareigų. Tačiau tikslios jo sugrįžimo į namus datos dar nepranešė. Kaip ir atsisakė komentuoti, kas galėtų pakeisti šį aktorių Lietuvos ambasadoje Maskvoje, tik pripažįsta, kad naujas kultūros atašė tikriausiai bus paskirtas jau kitąmet.

1940 metų spalį Liepynų kaime Kelmės apylinkėse gimęs J.Budraitis, jau būdamas gana žinomas aktorius, 1973-aisiais baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, vėliau – Maskvos Aukštuosius kino režisūros kursus. 1979-1989 metais jis dirbo aktoriumi Kauno dramos teatre, pelnė Lietuvos SSR liaudies artisto garbės vardą.

Pirmas J.Budraičio ryškus vaidmuo kine - Lokių jaunėlis, užkompleksuotas Jonas 1965 metų Vytauto Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirti“. J.Budraičio personažai - Andrius (filmas „Jausmai“, 1968), Hornas čekų filme „Lanfiero kolonija“ (1968), Vaižganto Mykoliukas („Tas prakeiktas nuolankumas“, 1970), gelbėtojas Martas Algirdo Aramino filme „Maža išpažintis“ (1971), dailininkas Petras režisieriaus Almanto Grikevičiaus filme „Sadūto tūto“ (1974), Gediminas to paties režisieriaus juostoje „Sodybų tuštėjimo metas“ (1976), seklys Meisonas detektyve „Visi prieš vieną“ (1986).

Apdovanotas Lietuvos ir Rusijos ordinais

J.Budraitis gausiai filmavosi ir Rusijos, Baltarusijos, Estijos, Bulgarijos, to meto Rytų Vokietijos  filmuose. Režisieriai dažnai panaudodavo jį grynai tipažo principu, matydami jame „nordišką arietį“, kosmonautus, karininkus, aristokratus.

Net ir tapęs Lietuvos kultūros atašė Maskvoje J.Budraitis ir toliau aktyviai filmavosi tiek rušiskuose, tiek ir lietuviškuose filmuose bei televizijos serialuose.

Iš viso per savo karjerą šis kino aktorius suvaidino apie šimtą vaidmenų.

2003 metais J.Budraitis apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi. Dar 2000-aisiais tuometinis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas savo įsaku „už didelį indėlį išsaugant ir vystant Rusijos ir Lietuvos bendradarbiavimą kultūros srityje“ apdovanojo J.Budraitį Draugystės ordinu.


Šiame straipsnyje: Juozas Budraitis

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių