L.Bielinis: šoumenų atsikandome, dabar rinksime dramatikus

Politologas Lauras Bielinis tikina, kad politikų viltys į rinkėjų sąmonę įsibrauti dalyvaujant televiziniuose projektuose nepasiteisins. Tauta jau atsikando šoumenų, dabar trokšta dramos, mano politologas.

– Lietuvos politikai vis dažniau sutinka dalyvauti įvairiose pramoginėse televizijos laidose. Kaip jūs tai vertinate?

– Reikia pabrėžti, kad šiandienėje politikoje politikams labai svarbu būti rinkėjų akiratyje. Taip pat suprantama, kad rinkėjas dabar neįsiskaito į rimtus, ilgus tekstus, neįsiklauso į sudėtingas kalbas – jie nenori žiūrėti kalbančių galvų. Taigi iš tikrųjų šiandien politikas bando atrasti tokį emocinį, estetinį būdą, kuris galėtų pritraukti rinkėjų dėmesį. Natūralu, kad pats lengviausias kelias yra dalyvauti kokiame nors šou. Kuo ta laida linksmesnė, kuo ji daugiau pritraukia rinkėjų dėmesio, tuo naudingiau politikui – jis taip kuria savo rinkėjų ratą.

– Tačiau ar nėra rizikos, kad dalis rinkėjų, matydami politikus tokiose laidose, kaip tik pamanys, kad jie – nerimti žmonės?

– Taip nemano net tie, kurie paskui už juos balsuos. Natūralu, kiekvienas blaiviai mąstantis žmogus gana aiškiai suvokia, kad politikoje reikia ne mokėti šokti ar dainuoti, o sugebėti spręsti sudėtingas ekonomines ir politines problemas. Bet kai reikia pasirinkti iš sąrašo per rinkimus, jis pasirenka balsuoti už tą, kurį pažįsta. O pažįsta tą, kurį matė televizoriaus ekrane. Nes kitoje vietoje ir kitaip jam labai sunku atrasti politiką, o politikui – atrasti rinkėją.

– Ar tokia padėtis tik Lietuvoje, ar tos pačios tendencijos pastebimos ir užsienyje?

– Mes nesame jokie išskirtiniai, visame pasaulyje vyrauja lygiai tokios pačios tendencijos. Politikai visada pasinaudoja proga vienaip ar kitaip palinksminti žiūrovą ir taip patraukti jo dėmesį. Geriausias pavyzdys yra Italijos premjeras Silvio Berlusconi ir jo buvusi partija, kuri iš tikrųjų yra televizinė.

– Gal reiktų politikams įvesti kokius nors ribojimus? Ar tai būtų nebedemokratiška?

– Tiesą sakant, tai būtų beprasmiška. Kaip mes bandytume apriboti, kaip tai padaryti? Pasakyti, kad politikams negalima eiti į pramogines laidas? Tada jie eis į kriminalines, kuriose dalyvaus kriminaliniuose tyrimuose ir baus nusikaltėlius, tiesiogiai dės jiems antrankius. Uždrausime dalyvauti tokiose – tada politikas politinių diskusijų laidoje sukels tokį šou, pavyzdžiui, kaip Rusijoje Vladimiras Žirinovskis. Per normalią diskusiją paėmė stiklinę vandens ir tėškė savo oponentui į veidą. Šitą vaizdelį televizijos suko gal pusę metų.

– Bet ar nereikėtų siekti, kad politikai bent neitų į tokias laidas savo darbo laiku, per posėdžius Seime?

– Sutinku, Seimo statute turi būti labai aiškiai apibrėžtas darbo laikas, Seimo nario pareigos, įpareigojimas nebūti kitoje vietoje nei Seimo salėje ar kitoje vietoje, kur jo pareigos reikalauja būti. Matyt, pribrendo reikalas, kad Seimo statutas būtų pakoreguotas daugelyje vietų. Ir dėl Seimo narių atostogų, ir dėl dalyvavimo visokiuose šou, kai tuo metu reikia posėdžiauti ir panašiai.

– Lietuvai negresia, kad per kitus rinkimus bus dar daugiau žmonių iš pramogų pasaulio nei profesionalių politikų?

– Įtariu, kad atsikandome pramogų verslo politikoje per šituos rinkimus į Seimą su Tautos prisikėlimo partija, su Arūno Valinsko draugais. Jie pademonstravo labai neblogą ryškumą per rinkimus, bet iškart po rinkimų parodė visišką negebėjimą dalyvauti politiniuose procesuose, todėl rinkėjai dabar juos vertina negatyviai. Manau, kad bus pasirinktas koks nors kitas kelias. Tarkime, kad štai Drąsiaus Kedžio šalininkai, vadovaudamiesi jau ne šou verslo, o dramos elementais, realios tragedijos faktais sukels emocinę audrą ir privers balsuoti už juos vien todėl, kad jie esą gina tam tikrą teisybę. Ir vėl bus šou, tik ne linksminantis, o viską dramatizuojantis.

– Šis etapas politikoje laikinas ar vis dėlto apsisuks istorijos ratas ir grįšime prie to, kad ji vėl bus palikta profesionalams?

– Ko gero, mes jau neturėsime tų klasikinių politinių partijų ir politinės sistemos, kokią turėjome XX a. pradžioje ar viduryje. Dėl daugelio priežasčių. Tos politinės partijos, kurios kaip klasikinės apibrėžiamos vadovėliuose, buvo sukurtos industrinės visuomenės laikotarpiu, organizuotoms masėms veikti ir politiniams tikslams realizuoti. Dabar turime nebe industrinę, o informacinę visuomenę, fragmentuotus socialinius sluoksnius. Jie nėra vieningi, bet juos labai lengva atrasti per internetą, per įvairiausias masines informacijos priemones. XX a. buvę labai efektyvūs būdai pasiekti rinkėjus dabar nebebus taikomi.

– Neatsitiks taip, kad rinkėjai pavargs nuo aktyvaus brovimosi prie kiekvieno iš jų?

– Taip gali įvykti, bet čia nuolatinis procesas. Atsibos vieni būdai, bet kažkas kūrybiškai atras kitą formą. Tie patys feisbukai, manau, trumpalaikiai, po kelerių metų mes jų nebeturėsime.

– Pramoginėse televizijos laidose dalyvaujantys politikai sako, kad tai jų laisvalaikis, kurį jie gali leisti taip, kaip jiems patinka. Ar teisingas toks požiūris?

– Manau, čia tiesiog atsikalbinėjimas, paviršutiniškas pasiteisinimas, pasakymas: "nelįskite prie manęs, man taip reikia". Išties jų laisvalaikis nėra jų, nes pagal Konstituciją politikas, laimėjęs rinkimus į Seimą, gauna mandatą ketveriems metams be pertraukų: nei atostogų, nei kokių nors šventadienių jis neturi. Jis visada lieka politikas, 24 valandas per dieną, 7 dienas per savaitę.

 


Šiame straipsnyje: Lauras BielinisŠokiai

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių