L. Klimka: kada gi tas pavasaris įveiks įkyrėjusios žiemos kliautis?

Dažnas pokalbis šiomis dienomis prasideda ar užsibaigia orų aptarimu. Po perkūnais, kada gi tas pavasaris įveiks įkyrėjusios žiemos kliautis? Juk jau metas po Velykų, o paukšteliams, suskubusiems sugrįžti į gimtinę, toks vargas...

Kaime pasakytų labai konkrečiai: pavasaris tikrai ateis, kai nugrumens pirmoji perkūnija! Kitados tai laikyta svarbiu gamtos prabudimo ženklu; pagal jį žmonės daug ką stengdavosi atspėti, o suskubus su pavasario žingsniais, – ir ūkininkavimo naudos pelnyti.

Įdomu, kad liaudiškuose papročiuose dar tebėra ryški mitologinė potekstė, senosios baltų religijos paveldas. Štai manyta, kad pirmoji perkūnija sujudina, supurto žemę. Griaustinis išvarąs pašalą ir atitrankąs rugių šakneles, kurios buvo įšalusios grumstuose. Sula tada pajuda medžių skaidulomis, augalų pumpurai ima sprogti, gležni žolės stiebeliai tiesiasi aukštyn. Pasak aukštaičių: „Griaustinis nušviečia visus laukus, lyg numazgot numazgoja, viskas tuojau atgyja.“ Taip pat manyta, kad perkūnas išvarąs velnius iš balų, kitų vandens telkinių. Todėl griaudžiant, kluonus reikia uždaryti, dūmtraukį užkišti, šunį kieman išleisti, kad tas velnias neįsmuktų kur trobesiuosna…

Kaime žmonės sakydavo, kad po pirmosios perkūnijos jau nebepavojinga sveikatai atsisėsti ant žemės ar akmens, eiti basomis. Nugrumenus tučtuojau iš tvarto būdavo išgenami gyvuliai. Nors trumpam, čia pat į diendaržį. Karvėms prie ragų prikabindavo po mazgelį su įrištomis šventintomis žolelėmis, tuomet jos bus sveikos, o ir žaibas nenutrenks ganiavoj.

Pirmasis perkūnas „atitrenkia“ ir medžių žievę, tada laikas karnas plėšti įvairiems dirbiniams – vyžoms, krepšiams, dėklams. Piemenėliai iš atkutusios žilvičio žievės darydavosi lumzdelius, dūdeles – kaip čia nepritarsi džiaugsmingam paukščių klegesiui! Po pirmosios perkūnijos lauke galima laužą susikurti; prieš tai drausta: kad vasarą trobų žaibas neuždegtų.

Nuaidėjus pirmojo perkūno trenksmui, tuoj būdavo griebiamasi maginių veiksmų, kad sveikatos vasaros darbuose nepristigtų. Kas pasivolios ant „užgriaustos“ žemės, tam neskaudės pečių; atsiguls kryžiumi – vasarą žaibo nebijos. Moterys tikėdavo, kad nuo to  jų sodintos ropės gerai augs, o linai bus kaip „rąstu paristi“. Jei kam dažnokai galvą skauda, reikia iškart po perkūnijos paimti akmenuką nuo žemės, patrinti juo smilkinius ir vėl į tą pačią vietą padėti: žemaičiuose tikėta, kad tada per visus metus nebeskaudės. Suvalkiečiai žino, kad pasitrynus nugara į staktą, dieglys neįsismelkia per didžiuosius vasaros darbus. Bandininkai – taip kaime vadindavo jaunus vyrus, turinčius savo atskirus pasėlius: pervirsdavo „žagre“. Tai reiškia per galvą persiversti, kad javai kuo geriau derėtų. Merginos įsidėmėdavo, kurią savaitės dieną nugriaudėjo pirmą sykį: tą dieną tikrai piršliai atvažiuos. Ir sėdavo darželyje rūtas – augs vešlios bei garbanotos.

Perkūnas – pavasario pranašas. Todėl labai svarbu, iš kurios pusės jis „pareina“ ar ‚parvažiuoja“. Jei griaustinis sudunda iš vakarų, tikimasi lietingos vasaros, iš rytų – saulėtos, bet žvarbokos, jei pietų pusėje arba, kaip žemaičiai pasakytų – „nuo Prūsų“ ar „pusiaudienio“, – šiltos, malonios, dosnios. Tikėta, kad pirmą griaustinį išgirdus lauke ar kaimo ūlyčioj, reikia laukti gerų metų. Ir dar svarbu, ar pirmoje dienos pusėje, ar po pietų griaudžia: kuo vėliau, tuo vasara bus sausringesnė. Ankstyva perkūnija blogai: jei ežeruose dar laikosi ledas ir sniegas pagrioviais neištirpęs, tai reikštų, kad šienui žolės nepriaugs, o ir rugių derlius menkas tebus. Geriau, jei pirmąkart nugriaudžia, kaip sakoma, „ant išsprogusių medžių“, tačiau iki Jurginių. Lietuvininkai Prūsuose taip sakydavo: „Jei balandy perkūnas grūmoja, laukininkai daug javų dagoja“. Ir apskritai griausmingi metai esą derlingi.

Tačiau pirmoji perkūnija galinti ir eibių pridaryti. Pavyzdžiui, žąsims perint ji kiaušinius „užtrenkia“, žąsyčiai neišsirita, kiaušiniai lieka „paperais“. Tokie dar vadinami „vanckariais“. Betgi yra būdas kaip apsaugoti lizdą: tereikia iš anksto po juo pakišti geležį – kokį seną dalgį ar noragą. Arba po perkūnijos kiekvieną kiaušinį apsukti į kitą pusę.

Kai ką reikėjo padaryti iki pirmajai perkūnijai užgriaudėjus. Pavyzdžiui, pasikasti krienų, nes vėliau visas jų kartumas išeinąs į žemę. Kas bijo žaibo, turi jų daugiau valgyti. Miške iš skruzdėlyno reikėjo išsiimti paslaptingąjį kodylą; pasigauti marguolę angį vaistams. Gyvatės antpilu gydydavo gerklės ligas; duodavo jos ir arkliams, kiaulėms. Tuo metu sugauto vėžio girnelė – labai geras įnagis krislui iš akies išimti. O po pirmosios perkūnijos ir vėžiai, ir lydekos tampa baikštūs bei vikrūs. Tačiau netrukus po to pradėsią dygti pavasariniai grybai – briedukai bei bobausiai. Net patarlė sako: „Grybai auga kaip po griausmo.“

Smarkiausias lietuviškas prakeiksmas: „Kad tave devyni perkūnai!“ Galimas dalykas, kad jis kilęs iš senovės karių kovos šūksnio. Todėl kaimyninių kraštų istorinėse kronikose bei metraščiuose ir radosi tvirtinimų, kad Perkūnas būk tai svarbiausias lietuvių dievas. O jis tik atima iš Velino gamtos valdymą šiltajam pusmečiui... Lietuviškoji etninė kultūra įdomi papročiais, atėjusiais iš labai tolimų laikų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

atsakykit

atsakykit portretas
ką reiškia "žiemos kliautis"???

1am

1am  portretas
turbūt kažką stabiliaichūjovo
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių