Kovai su nelegaliu darbu telkiamos naujos priemonės

Su nelegaliu darbu kovojanti Darbo inspekcija prieš kelis mėnesius suformavo mobiliąsias operatyvinės kontrolės grupes, kurios kelis kartus padidino šios kovos efektyvumą.

Laikinai vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus pareigas einantis Vilius Mačiulaitis tvirtina, kad šios grupės nėra vienintelė naujovė, kuri ir 2012-aisiais padės išaiškinti nelegalų darbą ir užkirsti jam kelią.

– Kokios dabar nelegalaus darbo apimtys Lietuvoje?

– Yra įvairūs nelegalaus darbo tyrimo būdai. Nelegalus darbas yra laikomas vienu iš šešėlinės ekonomikos apraiškų. Kai kalbame apie nelegalų darbą, tai neretai siejama ir su neteisėta veika – kontrabanda, prekyba, neturint įvairių liudijimų, ir taip toliau.

Bendros nelegalaus darbo apimtys visoje šešėlinės ekonomikos karuselėje nėra labai didelės. Kai kalbame apie nelegalų darbą, iš principo turime jo dvi rūšis. Tai darbas be darbo sutarties arba neteisėta veikla be verslo liudijimo.

Per nelegalų darbą yra slepiami mokesčiai nuo valstybės, nes nedeklaruojama, kad žmogus gauna su darbu susijusių pajamų, todėl nesumoka mokesčių. Europoje tai neretai ir vadinama nedeklaruotu darbu.

– Tad kokios yra nedeklaruoto darbo apimtys Lietuvoje?

– Dirbančiųjų Lietuvoje iš viso yra kiek daugiau nei milijonas. Nedeklaruotas darbas gali apimti apie 20–30 proc. Tiksliai pamatuoti yra sudėtinga, nes tai šešėlyje vykstantys procesai.

– Tai palyginti nemažai...

– Nedeklaruotas darbas pasireiškia ne tik tada, kai dirbama nesudarius jokių sutarčių ir už tai gaunamas atlygis, bet ir kai sutartis sudaroma tik valandai ar dviem, o dirbama visą darbo dieną. Oficialiai darbuotojas gauna atlygį kaip už valandos darbą, bet realiai vokeliuose sumokama kur kas daugiau, bet nuo to nelegalaus uždarbio, suprantama, nėra sumokami mokesčiai. Tokios sutartys gražiai patenka į legaliųjų statistiką, nors realiai taip nėra.

Pastaruoju metu pastebime būtent tokio veikimo būdo tendencijų plėtrą – vis daugiau pasirašoma sutarčių tik kelių valandų darbui, bet realiai dirbama kur kas daugiau.
Nedeklaruoto darbo mastai tiksliau galėtų būti įvertinti per tai, kiek yra sumokama vokeliais. Iš aplinkos girdime ir matome, kad yra gana nemažai atvejų, kai darbo užmokestis sumokamas neoficialiai.

– Ką praranda nelegaliai dirbantys žmonės?

– Nelegalaus darbuotojo požiūris yra gana trumparegiškas. Iš vienos pusės suprantama, kad šiandien pragyventi yra gana sudėtinga, uždirbti pinigus nelengva. Bet gyvenimas tik šia diena reiškia, kad ryt poryt sulauksime pensijos, prireiks tam tikrų paslaugų, tačiau dirbęs nelegaliai žmogus jomis negalės pasinaudoti. Legalūs santykiai visada garantuoja tam tikrą socialinę paramą – pensiją, pagalbą susirgus ir taip toliau.

Aišku, galima diskutuoti, ar pakanka to, kas yra suteikiama už legaliai sumokėtus mokesčius. Bet kuriuo atveju, kai yra kritinė nelaimė, kad ir kiek gautum, vis tiek yra tam tikra nauda. Tarkim, visi dažniau ar rečiau lankomės poliklinikoje, ir jei dirbame oficialiai, už paslaugas, kurios iš tiesų yra labai brangios, nemokame. Todėl kiekvienas turėtų savęs paklausti, ar dirbant nelegaliai bus uždirbta tiek, kad nelaimės atveju būtų galima nueiti į gydymo įstaigą ir susimokėti už visas suteiktas paslaugas?

– Kiek per metus Lietuvoje nustatoma nelegaliai dirbančiųjų?

– Kontroliuoja ne tik Darbo inspekcija, bet ir kitos valstybės institucijos – policija, Mokesčių inspekcija bei kitos. Visose įstaigose nelegaliai dirbančiųjų per metus nustatoma apie 5,5–6 tūkst.

Darbo inspekcija iki šiol nustatydavo apie tūkstantį nelegalaus darbo atvejų per metus. Dabar sustiprinome savo veiklą ir šis skaičius išaugo daugiau nei du kartus.

– Kas buvo pradėta daryti, kad šis darbas, kaip jūs sakote, buvo sustiprintas?

– Anksčiau nelegalaus darbo kontrolė buvo labiau spontaniška. Siekdami suteikti šiam procesui tam tikrą kryptį, įsteigėme specializuotas mobiliąsias operatyvinės kontrolės grupes penkiuose didžiuosiuose šalies regionuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje.

Šios grupės, neretai pasitelkdamos policijos, kitų kontrolės institucijų pajėgas, dirba tik nelegalaus darbo kontrolės srityje. Pavyzdžiui, Vilniaus regione dirba dešimt tokių inspektorių.

Jie tikrina iš įvairių šaltinių gautą informaciją. Paprastai pasitvirtina daugiau kaip pusė anoniminių pranešimų dėl galimo nelegalaus darbo.

Nelegalaus darbo kontrolė vykdoma įvertinant tam tikras rizikas. Mes žinome, kad metai iš metų tam tikri sektoriai yra labiau rizikingi. Tarkim, statybų ar medienos apdirbimo. Kitaip tariant, dažniausiai tai tokie mobilieji sektoriai, kurie labiau priklausomi nuo oro sąlygų, nuo metų laiko, galbūt nuo kokių nors specifinių investicijų, kai staiga prireikia daugiau žmonių.

Mobiliųjų grupių idėja pasiteisino, todėl jos intensyviai dirbs ir kitąmet.

– Kokiose srityse dažniausiai pasitaiko nelegalaus darbo faktų? Toks įspūdis, kad statybose?

– Statybose išties nemažai tokių faktų pasitaiko. Taip pat apdirbamojoje medžio pramonėje, žemės ūkyje, autoservisuose, siuvyklose.

Reikia pastebėti, kad paprastai didelėse, stambiose įmonėse nelegalaus darbo nebūna. Jo pasitaiko mažose, vidutinėse įmonėse, kur visam darbui vadovauja jų savininkai.

– Gal kitąmet bus dar kokių nors naujovių kovojant su nelegaliu darbu?

– Nelegalaus darbo kontrolei yra parengtas ir Seime jau svarstomas atitinkamas įstatymo projektas. Tikimės, kad jis kitąmet įsigalios ir leis dar efektyviau kovoti su šiuo reiškiniu. Tokius įstatymus turi nemažai Europos valstybių. Lietuvoje jis, mūsų nuomone, irgi labai reikalingas.

Šis įstatymas kompleksiškai apimtų visus su nelegaliu darbu susijusius aspektus, taip pat įvestų kai kurių naujovių. Pavyzdžiui, už nelegalų darbą būtų baudžiami ne tik įmonių vadovai, bet ir pačios įmonės. Ne visada nubaudus vadovą yra pasiekiami mūsų keliami darbo legalizavimo tikslai, nes vadovai gali pasikeisti, o problemos išlieka.

Įstatymu siūloma įteisinti ir daugiau priemonių – tarkim, dėl dalyvavimo viešuosiuose pirkimuose. Siūloma nustatyti, kad jeigu įmonė nubaudžiama už nelegalų darbą, ji negali dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, negali gauti paramos iš struktūrinių fondų. Visa tai jai gali būti labai skausminga finansiškai. Todėl prieš nelegaliai įdarbindami žmones įmonių savininkai gerai pagalvos – ar rizikuoti galimybe dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, ar gauti paramą iš fondų.

– Kas dabar baudžiami už nelegalų darbą ir kokio dydžio yra baudos?

– Baudžiami darbdaviai. Baudos nemenkos – nuo 3 iki 10 tūkst. litų už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį. Jeigu pakartotinai toje pačioje įmonėje aptinkama nelegalių darbuotojų, baudžiama nuo 10 iki 20 tūkst. litų.

Tiesa, pakartotinių baudų pasitaiko labai retai – mano praktikoje tik keletas buvo, nors jau palyginti seniai dirbu Darbo inspekcijoje. Paprastai užtenka vienos pamokos.

– Ar baudos ne per menkos?

– Kai kuriose Europos valstybėse sankcijos už nelegalaus darbo naudojimą išties milžiniškos – Prancūzijoje šimtai tūkstančių, Belgijoje dešimtys tūkstančių eurų už kiekvieną oficialiai neįteisintą darbuotoją. Tose valstybėse nelegalaus darbo naudojimas gali būti prilygintas verslo pabaigai.

Lietuvoje nustatytos baudos gal ir griežtos. Bet reikėtų ir kitų, kompleksinių priemonių, kurias jau minėjau, tai yra ribojimai dėl viešųjų pirkimų ir paramos iš struktūrinių fondų gavimo. Jos padėtų efektyviau kovoti su nelegaliu darbu.

Svarbiausias mūsų tikslas – atskleisti kuo daugiau nelegalaus darbo atvejų. Tam organizuojami ir atskiri tiksliniai reidai, ir įvairios kontrolės akcijos. Tokių priemonių imsimės ir ateityje, galbūt iš anksto pranešdami, kad tam tikru laikotarpiu darbo inspektoriai aktyviai tikrins atitinkamą sektorių dėl nelegalaus darbo.

– Ar tai nepakenks netikėtumo principui tikrinant įmones?

– Mūsų tikslas – ne surinkti kuo daugiau baudų, o legalizuoti darbo santykius. Argi bus blogai, jeigu tam tikrame sektoriuje, kurį paskelbsime tikrinantys, su darbuotojais bus pasirašomos normalios darbo sutartys? Juk taip laimėsime visi – ir tie legalizuoti darbuotojai, ir valstybė, kuri gaus daugiau įmokų į biudžetą mokesčių forma.