Kalėdinių mugių tradicijos Lietuvoje neatgyja

Kalėdinių mugių tradicija pasaulyje gyvuoja jau keletą amžių. Jų metu žmonės perka dovanas, kalėdinius papuošimus, vaišinasi tradiciniais patiekalais. Ilgainiui mugės tapo ne tik apsipirkimo, bet ir laisvalaikio praleidimo bei susitikimų vieta. Tokios mugės dažniausiai vyksta savaitgaliais. Kai kuriose šalyse jos prasideda lapkričio pabaigoje ir tęsiasi iki Kalėdų ar net sausio pradžios. Tačiau Lietuvoje, nors kalėdinių turgų būta nuo seno, jų tradicijos neatgyja.

Kodėl Kalėdų mugės nesulaukia daug dėmesio Lietuvoje ir kodėl jos tokios populiarios užsienyje?

Vokietija, Prancūzija, Suomija, Švedija, Šveicarija, Danija, Belgija, Jungtinės Valstijos, Ispanija, Didžioji Britanija – tai tik keletas pasaulio valstybių, kuriose metai iš metų prieš Kalėdas rengiamos kalėdinės mugės.

Būtent vokiškai kalbančiuose kraštuose gimė pati kalėdinių mugių idėja, turbūt todėl jos ten vienos populiariausių.

Pasak Lietuvos radijo bendradarbės Vokietijoje Vidos Kaluzos, kalėdinių mugių tradicija Vokietijoje susiformavo dar viduramžiais, o dabar, skaičiuojama, kad vien Berlyne kasmet surengiama per 100 įvairiausių kalėdinių mugių.

„Kiek jų vyksta visoje Vokietijoje, tikriausiai neįmanoma suskaičiuoti. Didžiausia mugė yra Kelne, kurioje per 4 savaites apsilanko 5 mln. lankytojų. Galbūt kiek mažesnės, bet labai žymios mugės yra Niurnberge, Drezdene. Niurnbergo mugė yra šiek tiek išskirtinė, nes ten vyksta toks teatralizuotas vaidinimas – ateina Kristus vaikelis, kuris atidaro šią mugę, ir ji vadinasi ne kalėdinė mugė, bet Kristaus vaikelio mugė. Tad regioninių skirtumų tarp mugių šiek tiek yra“, – sako V. Kaluza.

Žurnalistė pasakoja, jog pastaraisiais metais ypač populiarios tapo istorinės mugės. „Tarkime, vienoje Berlyno mugėje yra atvežtos senovinės išpuoselėtos karuselės. Man net yra tekę būti tokioje mugėje, kur buvo sena viduramžių karuselė, kurią tėvams net reikėjo paties sukti, jeigu vaikai nori joje pasilinksminti . Jose parduodami ir istoriniai žaislai, dirbiniai, nes paprastose mugėse ir prekyba vyksta tokia prieškalėdinė – suvenyrai, žaisliukai ir rankdarbiai parduodami, kuriuos vėliau galima dovanoti“, – pasakoja Lietuvos radijo bendradarbė Vokietijoje Vida Kaluza.  

Kalėdiniai atrakcionai vaikams, pasirodymai, dainos ir prekyba – tuo daugiau nei mėnesį gyvena Vokietijos gyventojai. V. Kaluza sako, kad mugės ilgainiui tampa laisvalaikio praleidimo forma, o ne vieta, kur perkamos dovanos.

Labai panašios kalėdinės mugės vyksta ir daugelyje kitų Europos šalių. Tiesa, ne visose. Ir toli pavyzdžių ieškoti nereikia.

Lietuva viena iš tokių, kur kalėdinių mugių arba turgaviečių tradicijos ilgą laiką buvo užmirštos, ir tik keliose vietose bandoma sugrįžti prie kalėdinės prekybos.

„Kalėdinė prekyba, kaip ir visoje Europoje, Lietuvoje buvo ir buvo graži bei gausi. Visada prieš didžiąsias, ypač religines, šventes vykdavo kermošiai. Ir ypatingai čia išsiskiria advento turgus. Pvz., šiaurinėje Lietuvos dalyje būta jų labai įdomių. Vykdavo kas savaitę ir vadinami labai smagiai: šeškaturgis, skaistaturgis, saldaturgis.

Šeškaturgyje prekiauta viskuo, kas gina nuo žiemos speigų. Skaistaturgis – tai buvo dovanų mugė. Ir paskutinis turgus prieš didžiąsias šventes – tai saldusis. Ten buvo galima rasti visko, ko dar gali prireikti šventiniam stalui“, – sako etnologas Libertas Klimka.

Tai tik įdomesni kalėdinių turgų pavyzdžiai. Apskritai kalėdinės mugės vyko visoje Lietuvoje, tokius turgus turėjo kone kiekviena parapija.

„Tiesa, prieškalėdiniai turgūs vis dėlto advento laikotarpiu vykdavo, tai per daug linksmybių netoleruodavo bažnytiniai papročiai. Bet pasišnekėt, pamatyti visą parapiją, susitikti su draugais, pažįstamais – tai puikiausia proga. Ir turguose kartais vykdavo pasirodymai, vaidinimai. Kaimui tai buvo didelė šventė“, – sako L. Klimka.

Etnologo teigimu, kalėdinių mugių tradicijos išnyko dėl dviejų priežasčių: „Viena – tai sovietmetis, kuris viską unifikavo, o antra – tai, kad pramoninė gamyba išstūmė tautodailės ir tradicinių amatų gaminius.“

Kaip sako L. Klimka, nors kalėdinių mugių tradicijos Lietuvoje buvo beveik užmirštos, jas bandoma prikelti.

Pavyzdžiui, tautodailininkų muges rengia didžiųjų miestų prekybos centrai, tradicijas bandoma atgaivinti ir mažesniuose miesteliuose. Tačiau, anot etnologo, kol kas tokių mugių organizatoriams nepavyksta sukurti kalėdinės dvasios ir tokio šurmulio, kokį galima girdėti kitose šalyse.

Maži mediniai nameliai, girliandomis ir lemputėmis papuošti medžiai, karuselės ir kalėdinė muzika – tai įprasta mugės aplinka Švedijoje. Šioje Skandinavijos šalyje Kalėdų mugės taip pat vyksta nuo seniausių laikų, o, pasak Lietuvos radijo bendradarbės Švedijoje Vaidos Meidutės, jos ypač populiarios mažesniuose šalies miestuose.

„Šiais laikais tai yra daugiau mažesnių miestų tipiškos tradicijos, bet jos yra visoje šalyje. Didmiesčiuose jos turi konkuruoti su prekybos centrais. Mugių dieną kuriama tikra šventė. Oras čia visiškai nesvarbus – ar sniegas, ar vėjas niekaip neatbaido. Visokios atrakcijos vaikams, užkandžiai, loterijos – tai ir pramoga tuo pačiu metu, ne tik prekyba.

Perkamos dovanos, dekoracijos namams, tradiciniai patiekalai – pvz., kalėdinis keptas kumpis, kurio čia niekas negali nukonkuruoti. Visi namuose turi turėti trikampio formos lemputes – ši tradicija vyrauja visų švedų kiekviename lange. Jos dega visą mėnesį ar net 5 savaites. Tai irgi labai tradiciškas pirkinys“, – pasakoja V. Meidutė.

Nors dažnam kalėdinės mugės pirmiausia asocijuojasi su Šiaurės šalimis, jos vyksta ir Pietuose: Italijoje ar, pavyzdžiui, Ispanijoje. Etnologų manymu, į Ispaniją kalėdinių mugių tradicijos atėjo XVIII–XIX amžiuje.

„Gali rasti kalėdinę mugę kiekviename didesniame Ispanijos mieste. Truputį skiriasi laikai: vienur jos prasideda gruodžio pradžioje ir tęsiasi iki gruodžio pabaigos. Kitur – nuo gruodžio 15 d. iki Trijų Karalių. Jos atrodo panašiai: mediniai namukai ir parduodama juose ne tiek dovanos, kiek vietinių ūkininkų produkcija. Vietiniai ūkininkai pardavinėja sūrį, medų, riešutus. Taip pat pardavinėjamos tradicinių prakartėlių figūros.

Madrido didžiojoje aikštėje kalėdinė mugė susiformavo 19 amžiuje – ten pardavinėjo vištas ir kalakutus Kalėdų pietums. Ir tada po truputį, ypač po Antrojo pasaulinio karo, pradėjo pardavinėti ir kalėdinius žaisliukus, ir prakartėlių figūras, ir eglutes“, – sako Lietuvos radijo bendradarbė Ispanijoje Gintarė Eidimtaitė.

Jos teigimu, kalėdinės mugės Ispanijoje išlieka populiarios ir šiandien, tačiau panašiai kaip ir Vokietijoje, vis daugiau žmonių į muges užsuka neapsipirkti.

„Buvau Barselonos mugėje Katedros aikštėje. Žmonių yra labai daug, netgi iš mokyklų ekskursijos važiuoja. Tai labai populiaru. Žmonės dažniausiai eina pasivaikščioti, pasižiūrėti.

Barselonoje senovėje netgi buvo tokia tradicija, kad jaunos merginos, norinčios ištekėti, eidavo [į mugę] su savo mamomis, nes tai buvo erdvė susipažinti su jaunikaičiais“, – pasakoja G. Eidimtaitė.

Jau ne vieną šimtmetį pasaulyje gyvuojančios kalėdinės mugės kasmet sutraukia milijonus lankytojų. Daugelyje šalių bandoma atsigręžti į praeitį ir prisiminti amatininkų, tautodailininkų dirbinius ar pagaminti tradicinius valgius. Tokios mugės tarp žmonių nepraranda populiarumo, ir anot etnologų, tampa puikia atsvara vien komerciškumu dvelkiančioms Kalėdoms.