Kalėdinių eglučių prekyba: ką rinktis - gyvą, ar dirbtinę?

Už kelių savaičių šalies medelynai pradės pirkėjams siūlyti kalėdines eglutes. Urėdijų medelynų vadovai teigia, jog kainos išliks panašios, kaip ir praėjusiais metais. Nors per 2010-ųjų Kalėdas daugelis didžiųjų prekybos tinklų gyrėsi kelių dešimčių tūkstančių dirbtinių eglučių pardavimais, urėdijų atstovai vienbalsiai rekomenduoja rinktis gyvus spygliuočius.

„Gyvų eglių paklausa nemažėja, nors girdime apie dirbtinių eglučių bumą ir pastebime, kad, pavyzdžiui, įstaigos mėgsta jomis puoštis. Taip paprasčiau – kai gyvos pradeda byrėti, mesti spyglius, būna daugiau vargo, - pasakojo Kretingos miškų urėdijos medelyno viršininkas Leonardas Balčikonis. - Užtat dirbtinės – palyginti nepigios.“

Vilniaus miškų urėdijos medelyno viršininkė Renata Konstantinavičienė teigė, jog šiame medelyne vieno metro eglutė kainuoja apie 10 litų. Tačiau Vilniaus medelynas tik dalį retesnių rūšių eglių augina plantacijose, o kitas gauna iš girininkų. Pastarieji nukerta spygliuočius miške, tose vietose, kur jie trukdo kitiems medžiams, elektros linijoms, auga grioviuose.

Taigi Vilniaus miškų urėdijos medelyne daugiausia – paprastųjų eglių, kiek mažiau – sidabrinių. „Parduodame apie 1000 kirstų eglučių, gal dar kokius kelis šimtus augančių vazonuose. Pastarųjų spygliuočių paklausa ir pardavimai auga,“ - teigė R. Konstantinavičienė.

Mažų miestelių žmonės renkasi paprastas, miestiečiai – įmantresnes egles

Kretingos miškų urėdijos medelyne vidutinio dydžio eglutės kaina – keliolika litų. Kiek brangesnės - retesnės rūšies arba vazonėliuose pasodintos eglutės.

„Kokių eglučių labiau pageidauja žmonės? Čia jau skonio reikalas. Vieniems nė už ką neįsiūlysi sidabrinės eglės, kitiems – labai gražu. Vis dėlto, pagrindinė prekė – tai ta paprasčiausia žalia eglutė. Neprigijo, bent jau Kretingoje, tie iš Europos vežami normandiniai kieniai. Jų ir kaina aukštesnė – juk atvežti. Kieniai neva ilgiau išlaiko spyglius, tačiau, kol juos atveža, tai ir pradeda byrėt. O mūsų eglutės – tiesiai iš miško, nukirstas praktiškai jau kitą dieną pardavinėjame,“ - pasakojo L. Balčikonis.

Kauno miškų urėdijos Raudondvario medelyno viršininkė Rima Žebrauskaitė teigė, jog intensyviausia eglučių prekyba vyksta gruodžio mėnesį. Jų kaina prasideda nuo 10 ir gali siekti iki 100 litų. Tokios sumos prašoma už minėtuosius kienius bei 2-3 metrų aukščio sidabrines egles.

„Žmonės dažniausiai renkasi mažesnes eglutes vazonėliuose arba didesnes kirstas egles. Pas mus dažniausiai atvyksta tie, kurie eglutes puošia jau gruodžio pradžioje ir renkasi ne tradicines paprastas, o įdomesnes, - pasakojo R. Žebrauskaitė. - Per sezoną parduodame apie 3000 eglių. Tiesą sakant, praėjusiais metais tikėjomės, kad žmonės vargiai pirks, nes juk visiems stigo pinigų. Tačiau šventės lieka šventėmis ir pardavimai buvo geri.“

Po šalnų greičiau meta spyglius

Kretingos miškų urėdijos medelyno viršininkas atskleidė, jog miškininkai bijo stipresnių šalnų. Mat pašalę eglės negali ilgai išsilaikyti, kai kurių spygliai ima byrėti po kelių dienų. Įsigijus kirstą eglutę, vyras pataria ją merkti į vandenį ir statyti kuo toliau nuo radiatorių. Tuomet medelis turėtų išsilaikyti ilgiau ir sulaukti Kalėdų.

„Praėję metai buvo sunkūs: iš anksto gi neprisikirsi, o kai reikia kirst – sniego iki kelių,“ - prisimena Kretingos miškų urėdijos medelyno vadovas. Vyras skaičiuoja, jog kasmet parduodama apie pora tūkstančių eglučių. Dar šiek tiek nuperka ir į didesnius miestus veža verslininkai.

Raudondvario medelyno viršininkė džiaugėsi, jog nemažai pirkėjų renkasi eglutes vazonėliuose. „Žmonės tikisi, kad kokį mėnesį galės pasidžiaugti medeliu, o tie, kas turi vietos, vėliau persodina jas lauke. Manau, kad kokiems 40 proc. tai pavyksta. Smagu, kai atvažiuoja žmonės, kurie per eilę metų turi prisisodinę visą gojelį eglučių,“ - pasakojo R. Žebrauskaitė.

Kaip ir kur laikyti eglutę?

Tačiau neretam pirkėjui eglutės lauke neprigyja. Medelyno viršininkės nuomone, taip gali nutikti dėl to, kad eglutė laikoma per šiltoje ir per sausoje patalpoje. Spygliuotis tai „supranta“ kaip pavasarį, gali sužaliuoti, leisti ūglius. Vėliau išnešus į lauką viskas nušąla ir nudžiūsta. Sėkmingiau sekasi tiems, kurie eglutę pastato koridoriuje, verandoje, kokioje nors šaltesnėje bei drėgnesnėje aplinkoje.

„Na o tarp kirstinių medelių geriausiai laikosi kieniai bei sidabrinės eglės. Pastarųjų spygliai net ir nudžiūvę nenukrenta. Geriausia medelius merkti į šaltą vandenį arba įstatyti į drėgną smėlį. Dekoratyvinės eglės tokiu būdu drąsiai išsilaiko gerą mėnesį. Na, o su paprastom – visko gali atsitikti,“ - aiškino R. Žebrauskaitė.

Keltų kainas – bet negalima

JAV neseniai buvo susiginčyta dėl šviežiai nukirstų eglučių mokesčio. Prezidento Obamos administracija jau buvo patvirtinusi 15 centų mokestį eglučių augintojams ir importuotojams už kiekvieną medelį. Tačiau nepraėjus nei parai paskelbta, jog respublikonų „grinčais“ išvadinta prezidento komanda tokį sprendimą atšaukė. Lietuvos urėdijų darbuotojai taip pat nesuvokia tokio mokesčio prasmės. Lietuvoje iš tokio verslo retas gauna solidesnio pelno.

„Toks verslas – ne aukso kasyklos. Patys pastebime. Todėl tarpininkus paremiame, suteikiame nuolaidų, tegu tik pardavinėja. O parduoti – sunku, žmonėms vis dar atrodo, kad ta eglė - brangi,“ - teigė Kretingos miškų urėdijos medelyno viršininkas L. Balčikonis.

Vyras prisipažįsta, jog jei tik galėtų – kilsteltų eglaičių kainas. Tačiau privatūs miškų savininkai, kiti medelynai bei smulkūs verslininkai, prekiaujantys gyvomis eglutėmis, priverčia konkuruoti. O konkurencija kartais vyksta nesąžiningais metodais...

„Būna žmonių, kurie stabteli prie miško – prisikerta, o vėliau labai pigiai parduoda. Ir nebūtinai iš savo miško,“ - atsidūsta medelyno viršininkas.

Vilniaus miškų urėdijos medelynas verslininkams eglučių neparduoda, nors, viršininkės teigimu, „poreikis būtų didžiulis.“

„Su didmenininkais neprasidedame, nes tiesiog neturime tokio eglių kiekio. O žmonėms – visad užtenka,“ - teigė R. Konstantinavičienė

Moteris tikino, jog girinkijos eglutes nukerta ir atveža pagal sudaryta grafiką. Taip elgiamasi todėl, kad medžiai būtų tik ką šviežiai nukirsti ir eglutės neatkeliautų vienu metu.

Prekyba eglutėmis – miškininkų pareiga ir žiemos užsiėmimas

Didesnės kainos, anot Kretingos medelynui vadovaujančio L. Balčikonio, šiek tiek kompensuotų prieš pat šventes miškininkų dalijama labdarą – eglių šakas. Jas taip pat reikia suruošti, atvežti. Tai kainuoja.

Kretingos miškų urėdijos medelynas eglutes augina plantacijose. Vidutinei 1,5 – 2 metrų eglutei užaugti prireikia 10-ies metų. Per tą laiką medelį reikia iš pradžių apginti nuo visokių piktžolių, vėliau – genėti.

Kad eglučių prekyba – labiau graži pareiga, nei verslas pritaria ir Kauno miškų urėdijos Raudondvario medelyno viršininkė Rima Žebrauskaitė.

„Eglutės užima didelį plotą ir praktiškai jas auginame todėl, kad žiemos laikotarpiu medelyne mažiau darbų. Norime, kad darbuotojai turėtų užsiėmimą, be to, atliekame tokią, sakykime, miškininkų priedermę. Auginame, kad jų nekirstų iš miško,“ - teigė moteris.

Raudondvario medelynas daugiausia prekiauja įvairiais sodinukais, todėl itin daug teritorijos užsodinti eglėmis nėra galimybės. Moters teigimu, pigiausia, 10 litų kainuojanti pusės metro aukščio eglutė auga 6-7 metus. Todėl didmeninine prekyba medelynas neužsiima.

Gyva eglutė namuose tausoja gamtą labiau nei dirbtinė

Nors medelynai iš eglučių auginimo bei pardavinėjimo nesulaukia didesnio pelno, Kretingos medelyno viršininkas L. Balčikonis nesuvokia raginimų rinktis dirbtines eglutes ir neva taip tausoti mišką. „Anksčiau, gal tarybiniais laikais, taip sakydavo – jei neperki, tai išsaugoji medį. Bet tada nebuvo jokių eglių plantacijų. Dabar eglučių auginimas – tas pats, kas javų auginimas: gal ir javų nevalgom, kad išsaugotume juos? Man tai – kažkas panašaus,“ - juokėsi vyras.

Medelyno viršininkas mano, jog į plastiką pakuojamos dirbtinės eglutės gamtai kenkia labiau, nes tikrai ne visos šios atliekos yra perdirbamos. Dirbtinės eglutės anksčiau ar vėliau vis tiek tampa ilgai yrančio plastiko atliekomis.

„Jei žmogus savo miške, pabrėžiu – savo, nuvažiuoja kartu su vaikais, nusikerta tą eglutę ir tai tampa tokia gražia tradicija – nematau nieko blogo,“ - svarstė medelyno viršininkas.

Raudondvario medelyno vadovė taip pat mano, kad tradicija puošti žalią gyvą eglutę ar šaką yra graži. „Visai nenorėčiau kokios dirbtinės senos apdulkėjusios šakos ištraukti iš kampo, papuošti ir įsivaizduoti, kad čia šventinis atributas. Tie, kas įsivaizduoja, kad tokiu būdu labai saugo gamtą, manau, klysta,“ - tvirtino R. Žebrauskaitė.

„Girininkijos kerta tik tas eglutes, kurios anskčiau ar vėliau būtų sunaikintos. O mes sodiname irgi tik tai, kas lieka nuo sodmenų, skirtų veisti miškui. Jei nebūtų tos gyvų eglučių paklausos tai ir sodmenis, ir nukirstas eglutes tektų išmesti. Nežinau, ar kam nuo to geriau?“ - retoriškai klausė Vilniaus miškų urėdijos medelyno viršininkė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių