Istorikų tabu: kas būtų, jeigu būtų?

Istorikai stengiasi pažinti pasaulį, bet jo nemodeliuoja. O kas nutiktų, jeigu nebūtų buvę pasaulinių karų ir kitų grandiozinių įvykių? Istorikų tabu laužome su VDU docentu Rūsčiu Kamuntavičiumi.

Atsakymai - tik fantazijose

Jeigu Lietuva niekada nebūtų patyrusi okupacijos? O jeigu nebūtų kilęs Pirmasis pasaulinis karas, arba jeigu po jo pasaulyje įsiviešpatautų taika? Kaip pakryptų istorija, jeigu Pirmojo pasaulinio karo metais Hitleris būtų žuvęs nuo garstyčių dujų atakos? O jeigu niekada nebūtų iširusi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK)? Kokioje valstybėje šiandien gyventume? Kaip pasikeistų pasaulio istorija?

Panašių klausimų kelia įvairios pogrindinės istorikų organizacijos. Fantastikos elementais apipinti įvykiai modeliuojami dešimtyse istorijos mokslo mėgėjų forumų, specializuotose interneto svetainėse. Tačiau didžioji dalis entuziastų į alternatyvųjį istorijos tyrimą pasineria slėpdamiesi po slapyvardžiais arba siauruose bendraminčių būreliuose. Pirmiausia dėl to, kad toks užsiėmimas laikomas tabu.

Esą yra kur kas rimtesnių sričių, kuriose gali dirbti istorikas, užuot svaičiojęs apie nebūtus dalykus. Nes tokie samprotavimai greičiau suintriguos, negu duos apčiuopiamų rezultatų.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros docentas dr. Rūstis Kamuntavičius pastebi, kad alternatyviajai istorijai priskiriamus klausimus dažniausiai kelia tų šalių, kurios nėra patenkintos savo istorija, mokslininkai.

Istoriją perrašo nuskriaustieji

Pavyzdžiui, Baltarusijos, Ukrainos istorikų gretose alternatyvaus mąstymo diskusijos yra gana įprastos ir gerokai dažnesnės negu Vakarų Europoje. Nusivylusių, traumuotų valstybių, kurios neranda pamato arba atramos taško praeityje, mokslininkai, modeliuodami nebūtus įvykius, atsiduria susikurtame pasaulyje, kur gyvenimas, kartu ir šalies istorija, atrodo gražesnė.

"Baltarusiai šiuo metu kuria savo istorinį pasakojimą, nes toks, koks jis yra, jų netenkina, - pavyzdį pateikia R.Kamuntavičius. - Pagal A.Lukašenką istorija prasideda nuo Pirmojo pasaulinio karo. Tuo pačiu metu Baltarusijos opozicija kuria pasakojimą apie tai, kad LDK buvo baltarusiška valstybė."

Esą pastaruosius du dešimtmečius Baltarusijoje sutinkami abu šie požiūriai. Kartais padaugėja vieno požiūrio šalininkų, kartais - kito.

Pagrindinė priežastis, dėl kurios kaimyninės šalies vadovas istorikams nurodė mąstyti alternatyviai, anot docento, yra baisus nusivylimas praeitimi. Esą baltarusių tautos istorija - viena pesimistiškiausių pasaulyje.

R.Kamuntavičius atkreipia dėmesį į Baltarusijos tautinius simbolius - vėliavą ir herbą iš LDK laikų atėjęs į valdžią A.Lukašenka pakeitė tarybiniais. Mokslininkas samprotauja: jeigu A.Lukašenka būtų į valdžią atėjęs anksčiau, galbūt šiandien ant savo litų turėtume ne tik S.Darių ir S.Girėną arba J.Jablonskį, bet ir vieną kitą Didįjį kunigaikštį, pavyzdžiui, Gediminą arba Vytautą, kurių atvaizdai litus puošė tarpukariu.

Verslą kontroliuotų žydai

Jeigu nebūtų kilęs Antrasis pasaulinis karas, šiandien vienas dalykų, kuris, anot mokslininko, itin stebintų - tai Lietuvos daugiakultūriškumas. Toks, koks buvo LDK laikais, kai rimtas pozicijas užėmė lenkai, žydai, vokiečiai (ypač Klaipėdos krašte).
"Kaune turėtume milžinišką žydų bendruomenę. Pagrindiniai ekonomistai, bankų direktoriai būtų žydai, jų rankose būtų visas stambusis verslas, kaip buvo daugybę šimtų metų prieš tai", - pasakojo R.Kamuntavičius.

Kelios dešimtys, o gal šimtai tūkstančių lenkų prisidėtų formuojant  šalies kultūrinį veidą. Lenkų kalba, kaip buvo iki karo, būtų daug dažniau girdima gatvėse. Ko gero, kauniečiai puikiai skaitytų lenkiškai, būtų gerai susipažinę su lenkų literatūra.

Mokslininkas daro prielaidą, kad tokiomis aplinkybėmis lietuviai Kaune sudarytų ne daugiau kaip pusę gyventojų. Gatvių pavadinimai, be abejonės, būtų rašomi keliomis kalbomis.

Kaip atrodytų Vilnius, įsivaizduoti dar sudėtingiau - ten XX a. pradžioje gyveno tik 2 proc. lietuvių. Ar jie būtų visiškai nutautėję? Gal dabar Vilniuje lietuviai sudarytų nežymią tautinę mažumą?

Galėjome išvengti okupacijos?

Tautinio genocido, kuris suklestėjo per Antrąjį pasaulinį karą ir Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą, galėjo ir nebūti. R.Kamuntavičius atkreipia dėmesį į pagrindą, ant kurio, pasinaudojant geopolitine situacija, 1918 m. buvo atkuriama Lietuvos valstybė.

Lietuviai galėjo rinktis iš dviejų galimybių: atkurti valstybę pagal tautiškumą arba atkurti ją kaip piliečių valstybę. Pastarojoje visi gyventojai, kaip LDK laikais, kad ir kokiomis kalbomis jie šnekėtų, būtų lygiateisiai piliečiai. Tačiau anuomet buvo pasirinktas kitas kelias - kurti tautinę valstybę, kurią sudarytų lietuviškai kalbantys žmonės.

"Jeigu būtų pasirinktas kitas - pilietiškasis - kelias, visi, kurie čia gyveno, būtų vienodai gerbiami: ir žydai, ir lenkai, ir baltarusiai, ir vokiečiai, - samprotauja R.Kamuntavičius. - Tokį modelį pasirinko suomiai. Jie lygiateisiais pripažino švedus, ten ir kalbos valstybinės dvi. J.Stalinas juos puolė dukart, bet neįveikė, nes padėjo švedai ir visa Europa."

Jeigu lietuviai būtų kūrę pilietinę valstybę, docentui tikėtina, kad reikiamu momentu ją būtų rėmę lenkai ir jų sąjungininkai. Tuo tarpu mes, atkūrę valstybę pagal kalbą, sėdėjome su visais susipykę ir susiskaldę. Ne ypač gerai sutarėme su latviais, estais, o su lenkais beveik visą tarpukarį buvome karinėje padėtyje. Todėl nelabai galėjome tikėtis jų paramos.

R.Kamuntavičiaus vertinimu, jeigu tarpukariu šalys nebūtų susipykusios dėl nacionalinių reikalų ir teritorijų, galbūt istorija būtų pakrypusi kita linkme. Suomių pavyzdys rodo, kad apsiginti buvo įmanoma.

Nutautėjimo tūkstantmetis

Vienas politikas yra pasakęs: jeigu būtume pralaimėję Žalgirio mūšį, kur kas anksčiau būtume tapę ES nariais. Kodėl? Po pralaimėto mūšio būtume tapę Vokietijos dalimi. Tiesa, kas tie mes tuomet būtume? Vis dar lietuviai?

R.Kamuntavičius pastebi, kad pastarąjį tūkstantmetį lietuviai eina nutautėjimo keliu. Galbūt dėl to, kad savo kultūrą nuo seno laikėme prastesne nei aplinkinių. Vystantis LDK lietuviai buvo pagonys, beveik neturėję miestų, o baltarusiai turėjo kultūrą, pilių, valstybės struktūrą.

"Kai kunigaikščiai prisijungdavo naujų teritorijų, kaipmat nutautėdavo. Taip buvo prisijungus Minską, Kijevą ir kitus kraštus. Užkariautieji netapdavo lietuviais, bet lietuviai pradėdavo kalbėti slaviškai", - vertino R.Kamuntavičius.

Dėl tos pačios priežasties vėliau bajorai sparčiai lenkėjo. Nemenka dalis lietuvių nutautėjo ir prasidėjus emigracijos bangoms į JAV. R.Kamuntavičius išskiria tik vieną emigracijos bangą - po Antrojo pasaulinio karo, su kuria JAV atsidūrę lietuviai puoselėjo savąją kultūrą, greičiausiai dėl to, kad jautėsi esantys tremtiniai.

Neišnaudotos galimybės

Jeigu lietuviai visais laikais būtų labiau puoselėję savo tautiškumą, kalbą ir kultūrą, kokiais pasiekimais šiandien didžiuotumėmės?

R.Kamuntavičius siūlo grįžti į LDK, vienos pačių demokratiškiausių valstybių, laikus. LDK buvo precedento neturintis projektas, kai, vykstant religiniams karams, lietuviai išdrįso pripažinti visų religijų lygybę. Vakarų Europoje tai buvo nesuprasta ir net smerkta. Pilietinės tautos valdomoje Abiejų Tautų Respublikoje piliečiai tvarkėsi taip, kaip išmanė.

"Jeigu anais laikais rimtam didikui būtų kilusi mintis leisti laikraščius, ugdyti tautiškumą ir jeigu būtų pavykę rasti mecenatą, tai tikrai projektas būtų pasisekęs", - įsitikinęs R.Kamuntavičius. Lietuviai turėjo daug daugiau laisvių negu, pavyzdžiui, prancūzai - nepaklususieji karaliui kaipmat sulaukdavo sankcijų, arba rusai, kurie turėdavo griežtai vykdyti visus caro įsakymus.

Baltijos šalių vienybė

Trys Baltijos šalys - Lietuva, Latvija ir Estija - laikomos broliškomis tautomis, tačiau iš tiesų brolybės, kokia gali didžiuotis Skandinavijos kraštas, nematyti. Kodėl?


"Didžiausia problema yra ta, kad turime labai mažai panašumų, - svarsto R.Kamuntavičius. - Galbūt, jeigu atitinkamais laikotarpiais politikai ir kultūros veikėjai būtų puoselėję glaudesnius ryšius, situacija būtų kitokia."

Jo nuomone, istoriškai artimesni mums yra baltarusiai ir lenkai. Istoriniu, ekonominiu ir politiniu požiūriu su šiomis tautomis galime rasti daugiau bendros kalbos. Per šimtus metų susiformavo, anot docento, mentalitetinis bendrumas, dėl kurio lietuvius paprasčiau gretinti su baltarusiais ir kitais slavais, negu su latviais ir estais.

Lenkai, baltarusiai deda pastangas, kad pritrauktų lietuvius, ir taip buvo visada. Lygiai taip pat elgiamės ir mes: esame jiems atviri ir ieškome bendradarbiavimo galimybių.
Gali būti, kad tai iš dalies lėmė ir dabartiniai santykiai. Su Baltarusija ir Lenkija Lietuvą sieja tranzito koridoriai. Dažnai keliaudami verslo reikalais, lietuviai puikiai pažįsta lenkus.

"Daugybė vilkikų vairuotojų kalba lenkiškai, nes ilgai užtrunka, kol pervažiuoja blogus šios šalies kelius, o ir nakvynė ten pigi, kažkur ir valgyti žmonės sustoja", - vardijo R.Kamuntavičius.

Sąjūdžio nebūtume išvengę

Modeliuoti situacijas, susijusias su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiu ir po jo sekusiu Lietuvos valstybės atkūrimu istorikui R.Kamuntavičiui ne taip įdomu. Esą paprastai istorijos mėgėjai gilinasi į bent 50 metų įvykius.

Vis dėlto, jo nuomone, visuomeninio judėjimo, siekusio Lietuvos valstybingumo atkūrimo, ko gero, išvengti nebūtų pavykę.

"Sovietų Sąjungai griūvant visos tautos atkovojo savo nepriklausomybę. Neįtikima, kad lietuviai būtų galėję likti Sąjungoje, - kalbėjo R.Kamuntavičius. - Jeigu nebūtų buvę Vytauto Landsbergio, būtų buvęs kitas didis veikėjas, tautos šauklys."

Tačiau Sovietų Sąjunga nebūtinai turėjo griūti. Galėjo atsitikti taip, kaip nutiko Kinijoje, kai visi revoliucionieriai buvo sukapoti miesto aikštėje. Kinų socializmas gyvas ir šiandien. Toks, kitomis aplinkybėmis, galėtų būti, anot docento, ir tarybinis socializmas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių