Finansų ministrė kol kas atsispiria konservatorių vilionėms

Finansų ministrė Ingrida Šimonytė viliojama tapti Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) nare, tačiau kol kas stoti į partiją atsisako, rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.

Taip pat ministrė teigia nesiruošianti dalyvauti Seimo rinkimuose.

„Žinoma, kad I.Šimonytė ne kartą buvo kalbinta įstoti į mūsų partiją. Aš ir pats kalbinau, rodos, praėjusių metų pabaigoje, mat laikausi nuostatos, kad ministrai turi būti politinės figūros ir atstovauti partijoms, kurios jas delegavo“, – sakė konservatorių partijos vicepirmininkas Vitas Matuzas.

Tačiau pati finansų ministrė kol kas įsilieti į partiją siūlymų atsisako.

„Niekada nebuvau ir nesu jokios partijos narė. Toks sprendimas turi būti paremtas ne kokiais nors skaičiavimais, o tam tikra vidine būsena. Kai pati matysiu, kad turiu tai padaryti, tada tokį žingsnį ir žengsiu. TS-LKD, mano žiniomis, yra atvira partija, todėl ir premjero protekcijos, manau, nebūtinai reikėtų“, – aiškino I.Šimonytė.

Finansų ministrė aktyviai dalyvauja įvairiuose dešiniųjų renginiuose, o konservatorių veikėjai vadina ją savo komandos nare. Kita vertus, I.Šimonytė neretai pabrėžia, kad svarbiausius sprendimus turi priimti politikai, nuo kurių ji lyg ir laikosi atokiau.

„Tikrai neketinu kažkaip “vaidinti„, kad nesu susijusi su jokia partija, politika ir politikais. Partija prisiėmė atsakomybę už mano veiklą deleguodama mane į Vyriausybę, ir aš tai puikiai suvokiu. Kaip ir puikiai suvokiu, kad einu politines pareigas, todėl norėčiau save atsieti ne nuo politikos ir politikų apskritai, o nuo tų “politikų„, kurie mėgsta žaisti žmonių emocijomis savo politinių dividendų vardan – vienu metu visiems mažina mokesčius, didina išmokas ir dar nepraskolina Lietuvos“, – dėstė finansų ministrė ir pridūrė, kad labai vertina politiko profesiją.

Tačiau į klausimą apie savo ateities planus politikoje vyriausioji šalies finansininkė tiesiai neatsakė: „Esu technokratė, kurią pasitelkė dirbti Vyriausybėje. Kad sutikau imtis finansų ministro darbo, nereiškia, jog būtinai turiu projektuoti save aktyvioje politikoje iki dienų galo“.