E.Trusevič: nenorime, kad švietimo sistema būtų keičiama

Mūsų portalo svečias, Lietuvos lenkų sąjungos sekretorius ir Vilniaus tarybos narys Edvard Trusevič, atsakydamas į portalo skaitytojų klausimus akcentavo, kad Lietuvoje gyvenantys lenkai nenori, kad švietimo sistema, kuri galiojo daugiau kaip dvidešimtmetį, nebūtų keičiama.

- Kokių teisių dar nori lenkiškos mokyklos?

Lietuvoje daug metų buvo mokyklos, kuriose vyko mokymas lenkų kalba. Tos švietimo įstaigos daug ką išgyveno negerais Stalino laikais, tačiau nebuvo panaikintos.

Paradoksalu tai, kad Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir tapus ES nare, su tautinių mažumų švietimu bandoma eksperimentuoti. Lietuva bando kartoti Latvijos pavyzdį. Kaimyninėje šalyje daug dalykų mažumų mokyklose mokoma valstybine kalba, tačiau reikia pažvelgti kitaip: Latvijoje, atgavus nepriklausomybę, į mokyklas „atėjo“ ir lenkų kalba.

Taigi, Latvijos lenkams situacija geresnė nei prieš dvidešimt metų. Pas mus tas sąlygas norima keisti, dangstantis kitų valstybių švietimo sistemų praktikomis.

- Teigiate, kad iki tol buvusi mažumų švietimo sistema Lietuvoje buvo geresnė?

Reikia džiaugtis, kad yra apie šimtas moyklų, kur mokymas vyksta lenkų kalba. Ir tai turėtų tapti pavyzdžiu. Pavyzdys, kaip galima jaunimą ugdyti gimtąją mažumos kalba.

Ir kitos ES šalys, pažiūrėjusios į Lietuvos pavyzdį galėtų pagalvoti: „Va, lietuviai tavarkosi puikiai, gal ir mes taip padarykime“.

Aš laikausi nuomonės, kad būtų palikta teisė rinktis: ar tėvams leisti vaikus į mokykla, kur pamokos vyksta lenkų kalba ar lietuvių. Tai neturi būti primesta. Kodėl lietuvių kalbą reikia mokytis per istorijos ar geografijos pamokas? Tam juk yra atskira pamoka - lietuvių kalba, kurios moko specialistai.

- Kokius naujojo švietimo įstatymo trūkumus ir privalumus įžvelgiate?

Reikėtų turėti „blaivaus proto“, kad būtų pasiūlyta moksleiviams 12-os metų programą išmokti per dvejus metus. Nesuprantu, ką galvojo pataisos autoriai ar iniciatoriai, bet tai yra absurdas.

Lietuvos lenkų sąjunga nepasisako prieš sustiprintą gimtosios kalbos mokymą, mes esame už, tačiau to turi mokyti specialistai. Pereinamasis laikotarpis, kuriam mes pritartume - 12 metų. 

-Kokia yra Lenkijos lietuvių situacija?

Lietuvos lenkų sąjungos atstovai ne kartą kalbėdami su aukštais Lenkijos pareigūnais prašė pagerinti Lenkijos lietuvių bendruomenės sąlygas.

Aš asmeniškai akcentavau per Lietuvos ir Lenkijos Seimų asamblėjos posėdį Vilniuje, kad lietuvių bendruomenės klausimai būtų vykdomi ir rimtai negrinėjami. Lenkijoje buvo priimtas tautinių mažų ir regioninės kalbos įstatymas, kuris užtikrino mažumų teises. Tai buvo labai liberalus žinginis, rodantis valdžios pagarbą tautinėms mažumoms. Įstatymiškai buvo įteisinta vardų ir pavardžių rašyba piliečiams, turintiems Lenkijos respublikos pasus lietuvių kalba su visais lietuviškais rašmenimis.

Lenkijos lietuviai turi švietimo sistemą, kurios raidai pritatra 2002-aisias. Lenkijos lietuvių bendruomenė pritarė švietimo strategijos projektui ir švietimo sistemoje turi tai, ko patys norėjo.

- O Lietuvos lenkai?

Lietuvos lenkai nebeturi įteisintos nacionalinėje teisėje gatvių ir vietovardžių rašybos savo kalba, negali savo kalba su visais diakritiniais ženklais rašyti savo vardų ir pavardžių, o siūlomai švietimo startegijai lenkų bendruomenė nepritarė, bet ji vistiek buvo priimta.

Lietuvoje lenkai mokiniai dalykus mokęsi lenkų kalba, egzaminą laiko lietuviškai, o lenkijos lietuviai - lietuviškai. Mokinio krepšelio priedas šiais mokslo metais Lietuvoje bus padidintas 21 proc., o Lenkijoje - nuo 50 iki 300 proc.

- Ar nemanote, kad tautinės mažumos kelia perdaug reiklavimų?

Jeigu Lietuvos lenkai būtų emigrantai, tai, be abejo, tie reikalavimai atrodytų keistokai, bet Lietuvos lenkai yra valstybės piliečiai, kurie čia gyvena labai seniai ir jaučiasi namie. O kiekvienas būdamas savuose namuose nori tvarkytis, kad būtų geriau gyventi. Lenkai Vokietijoje ir D.Britanijoje yra imigrantai, todėl jų teisės ten visiškai kitokios

Tautinių mažumų apsaugos konvencija sudėliota taip, kad tautinės mažumos atstovai turi plačias teises. Nieko nestebina vokiški užrašai Danijoje, itališki - Austrijoje, švediški - Suomijoje. Tai - Europos standartas, bet pati Lietuvos lenkų bendruomenė savo pageidavimų sąrašą kartoja daug metų ir tas sąrašas, deja, nemažėja.

- Kaip įvertintumėte Lietuvos ir Lenkijos santykių atkūrimo dvidešimtmetį?

Dvidešimtmečio minėjimas buvo gana niūrus. Gaila, kad jis buvo toks. Viskas galėjo būti kitaip. Šiandien, deja, gerą Lietuvos ir Lenkijos valstybių dialogą stabdo Lietuvos pusė ir nepakankamai aiški Lietuvos pusės užsienio politikos raida.

Jei dar kurį laiką Lieuvos užsienio politikoje bus toks blaškymasis, nemanau, kad buvę draugai į ją atsigręš. Kalbėti apie Lietuvos užsienio politiką gerais epitetais neįstengiu. Ypač kai turim tikį diplomatijos vadovą. Jis negali įvykdyti ne tik ES įpareigojimų (kalbu apie nutekintą informaciją Baltarusijai apie A.Beliackį. Nors dokumetus ir perdavė Teisingumo ministerija, tačiau būtent Užsienio reikalų ministras turėjo sudėti tuos „saugiklius“). Taip pat keista, kad ministras žėręs kaltinimų šalies prezidentei, vykdo užsienio politiką.

- Ko reikia, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai pagerėtų?

Lietuvos lenkų sąjunga suinteresuota, kad valstybių santykiai rutuliotųsi normalia eiga. Mes turime daug sąlyčio taškų ir neįgyvendintų projektų. Pavyzdžiui ir elektros tiltą, ir RailBaltica.

Lietuvos valdžiai reikėtų geranoriškai įsigilinti į Lietuvos lenkų bendruomenės prašymus ir nebijoti prisiimti politinę atsakomybę įgyvendinant tuos prašymus, nes tam trūksta politinės valios (kalbu apie vardų ir pavardžių rašybą, švietimo sistemą).

D.Tuskas pareiškė, kad Lenkijos ir Lietuvos santykiai priklausys nuo dialogo su lenkų tautine mažuma, tad belieka tikėtis, kad tas dialogas bus užmegztas.

- Kaip sekasi Vilniaus koalicijoje bendradarbiauti su Artūru Zuoku?

Dabartinė sostinės koalicija yra stabili ir darbinga. Joje nestinga idėjų. Kai kurių idėjų vaisius jau netrukus pamatysime. Mums labai rūpi turizmo klausimas: kaip Vilnių padaryti patrauklenį turtistams, žinant, kad turistai Vilniuje palieka nemažai pinigų. Manau, kad dabartinė koalicija yra pasmerkta geram bendradarbiavimui. Jei kas nors iš vilniečių turi naujų idėjų, esame atviri išklausyti tas idėjas ir įgyvendinti.

- Šie metai paskelbti Čelsovo Milošo metais. Ar kultūrinis Lietuvos ir Lenkijos bendravimas geresnis nei politinis?

Džiugu, kad mus jungia kultūra. Tam yra daug istorinių pamatų. Tikiu, kad tas bendradarbiavimas kultūros srityje nemažės. Aš linkėčiau, kad mūsų valstybių bendravimas būtų sklandesnis, nes turime daug daugiau to, kad mus jungia, o ne skiria.

Praėjusią savaitę Vilniaus atstovų delegacija lankėsi Liubline, kur kalbėjome apie Vilniaus ir Liublino miestų bendradarbivimą, nes šiuos miestus jau nuo seno jungia glaudūs ryšiai. Prisiminkime Liublino uniją.

- Kaip vertinate L.Walensos atsisakymą Lietuvos skirto apdovanojimo?

Buvęs Lenkijos prezidentas ir Nobelio laureatas valstybinio apdovanojimo neatsisakė, o teigė jį priimsiąs, kai pasikeis lenkų tautinės mažumos situacija. Tai jo teisė ir nuomonė, ją gerbiu, bet Lietuvos pusei reikėtų tai įvertinti kaip rimtą ženklą. Jeigu žmogus prieš dvidešimtmetį labai aktyviai kovojęs už Lietuvos nepriklausomybės atgavimą ir mūsų šalies bičiulis, drauge su kitais bičiuliais stabdęs autonomines išraiškas (ačiū, Dievui, sėkmingai tai padarė), jeigu jis nusisuka nuo Lietuvos - tai ypatingai rimtas ženklas.

- Už kurią rinktinę - Lenkijos ar  Lietuvos - sergate krepšinio čempionate?

Pajuokaudamas sakau, kad ypatingai geros rungtynės buvo kai žaidė Lietuvos ir Lenkijos rinktinės, nes jau rungtynių pradžioje galėjau sakyti, kad mes laimėjome. Jeigu rimtai, tai didžioji dauguma mano draugų, tarp jų ir aš, palaikome savo Tėvynės komandą. Tėvynės, kurioje gimėme ir užaugome. Mes - už Lietuvą.