Ekspertas: mokslo reforma – skaudi, bet būtina

Aukštojo mokslo ekspertas iš Didžiosios Britanijos Bahramas Bekhradnia, konsultuojantis Lietuvos Švietimo ir mokslo ministeriją, teigia, kad bebaigiamas rengti Mokslo ir studijų įstatymas teoriškai yra geras. Tačiau šio aukštąjį mokslą reformuojančio įstatymo nauda bus sunku įtikinti piliečius: žymiai padidės studijų kaina, reikės įsipareigoti bankams, keisis universitetų valdymas.

Kokia yra Europos Sąjungos (ES) universitetų situacija lyginant su JAV ir kitais pasaulio universitetais? ES universitetai beveik nepatenka tarp geriausiai reitinguojamų universitetų.

Manau, yra du pagrindiniai skirtumai tarp Europos ir likusio pasaulio universitetų, ne tik Amerikos, bet ir Azijos bei Australijos. Pirmas - pinigai, o antras - struktūrizuotas valdymas. Tai didžiausi skirtumai.

Jeigu pažiūrėsime į Amerikos universitetus, ne tik Harvardo ar Prinstono universitetai turi milžiniškus biudžetus, bet ir paprasti, vidutiniai valstijų universitetai turi daug daugiau pajamų.

Bet kokia statistika parodytų, kad JAV universitetai turi žymiai daugiau privačių rėmėjų, be to, nemenką dalį sudaro studentų įmokos už mokslą.

Kitas ryškus skirtumas yra tas, kad Amerikoje universitetai nėra valdomi valstybės. Dėl šios priežasties juos daug labiau veikia rinka. Ir todėl jie yra konkurencingi tiek šalies viduje, tiek išorėje. Taigi antras didelis skirtumas būtų konkurencinė aplinka.

Ar prastą Europos universitetų reitingavimą lemia konkretūs kiekvienos šalies švietimo politikos trūkumai ar yra kažkokios bendros visos Europos švietimo sistemos klaidos?

Kiekvienos Europos šalies aukštojo mokslo sistemos yra skirtingos. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos aukštojo mokslo modelis itin skiriasi nuo Prancūzijos ar Vokietijos. Tačiau beveik visos Europos aukštojo mokslo sistemos turi kai ką bendra. Į jas beveik nėra privačiai investuojama, studentai už mokslą beveik arba visai nemoka. Universitetai yra apsaugoti nuo laisvosios rinkos. Manau, kad Europai to trūksta labai smarkiai.

Akivaizdu, kad Sovietų Sąjungoje visas valdymas buvo centralizuotas, nebuvo jokios konkurencijos ar rinkos spaudimo. Tai didelis tų šalių skirtumas nuo demokratiškesnių ar labiau liberalių valstybių. Įtariu, kad panaši padėtis daug kur yra ir dabar.

Aš matau, kad Lietuvos aukštojo mokslo sistema vis dar yra centralizuota ir izoliuota nuo rinkos - ir jūs nuo to kenčiate. Jūsų universitetai praranda daug gabių studentų, kurie pasirenka mokytis svetur.

Manau, būtina šią sistemą padaryti patrauklią, tai yra, būtina gerinti mokslo kokybę.

Kokia būtų pagrindinė Lietuvoje šiuo metu svarstomo Mokslo ir studijų įstatymo projekto nuostata?

Beje, tai vyksta ne tik Lietuvoje - visame pasaulyje reformuojamos aukštojo mokslo sistemos, nes ten susiduriama su panašiomis problemomis. Todėl ir jų sprendimai dažniausiai būna panašūs.

Sprendžiant šią problemą dažniausiai padidinamos studentų įmokos už mokslą. Jūsų šalyje studentai jau moka už mokslą, tai didelis žingsnis pirmyn, tačiau dar būtina sureguliuoti šių įmokų mechanizmą (valstybės lengvatinės paskolos studentams ir panašiai).

Kitas labai svarbus klausimas yra universitetų valdymas. Manau, šis klausimas Lietuvoje bus sudėtingas - toks jis yra ir likusiame pasaulyje. Praeityje universitetai save valdė patys, daugelyje pasaulio šalių tai keičiasi ir į universitetų valdymą įtraukiama daugiau išorinių interesų grupių: verslininkų, vietos bendruomenės atstovų, žinoma, studentų bei dėstytojų.

Mes kalbame apie universiteto tarybą, kuri yra universiteto vidaus organas. Tokios tarybos yra universiteto dalis, priiminėjanti svarbiausius sprendimus. Ją sudaro tiek universiteto žmonės, tiek žmonės iš už universiteto sienų. Tai labai svarbu pabrėžti.

Žinoma, universitetų rektoriai turi būti patys geriausi specialistai. Universitetus slėgs didžiulė savivaldos atsakomybė, todėl reikės rinktis geriausius specialistus. Rektoriaus postą būtina padaryti atviresnį.

Teigiama, kad reforma privalo būti sisteminė, t.y. reformos turi būti atliktos finansavimo, aukštųjų mokyklų valdymo ir mokslo baruose. Koks ryšys tarp šių segmentų?

Manau, kad dėl finansų viskas yra aišku - nebūtų įmanoma teikti aukštos kokybės paslaugų, jeigu nebūtų pakankamai finansų.

Universitetai turi būti nepriklausomi, tik taip jie galės reaguoti į rinkos iššūkius. Jeigu universitetų finansavimas tampa priklausomas nuo studentų įmokų, taip yra ir kitose šalyse, vadinasi, aukštosios mokyklos turi pritraukti daugiau ir išlaikyti esamus studentus. Kad taip būtų, universitetai turi būti pakankamai lankstūs ir prisitaikyti prie studentų poreikių.

Antraip studentai pamatys, kad baigus kitokius mokslus kituose universitetuose, įsidarbinimo galimybės yra geresnės, todėl jie ten ir mokysis.

Kad universitetai keistųsi ir reaguotų į iššūkius, jie turi būti laisvi ir lankstūs. Tam reikalinga universitetų valdymo reforma, nes dabartiniai Lietuvos universitetai nesugeba to padaryti.

Reikia užtikrinti, kad valstybės skiriamos lėšos būtų panaudotos efektyviausiai. Valstybinį finansavimą būtina nukreipti į aukštos kokybės mokslus.

Jūs kalbate apie ketinimą laisvosios rinkos principais reguliuoti aukštąjį mokslą. Ar tikrai laisvosios rinkos idėjos čia tinkamiausios?

Aš esu tvirtai įsitikinęs, kad reagavimas į rinkos poreikius yra geriau nei centralizuotas valdymas. Universitetai turi būti laisvi permainoms, nes kasdien keičiasi pasaulis. Bet kalbant apie laisvąją rinką, reikia turėti įvairiausių jos reguliavimo instrumentų - reikalinga reguliuojama rinka.

Studentams, tėvams ir darbdaviams reikia suteikti labai išsamią informaciją apie studijas.

Manau, kad vien rinka yra blogai, tačiau reguliuojama rinka yra tinkamesnis sprendimas nei centralizuota aukštojo mokslo sistema.

Tačiau kaip tai atrodo kitų universitetų kontekste? Daugelyje valstybių aukštasis mokslas nemokamas (ar labai simboliškai mokamas), į aukštąsias mokyklas stoja nemažai studentų, bet pirmųjų sesijų metu padaroma griežta atranka - lieka tik tie, kurie rimtai žiūri į studijas (atitinkamai jie ir finansuojami). Ar tai nėra alternatyva?

Manau, tai turi keistis. Pirma, dažniausiai žmonės, studijuojantys universitete, iš to turi kažkokios naudos - gauna darbą, atlyginimą. Todėl mainais jie turėtų už tai susimokėti.

Valstybės nenori finansuoti visų universitetuose dėstomų dalykų, todėl čia turi prisidėti studentai. Jie turi mokėti už mokslą, tačiau ši suma neturi būti suvaržanti ar atgrasanti nuo mokslo. Todėl turi būti sureguliuoti paskolos ir jos grąžinimo mechanizmai.

Jūsų, kaip eksperto ir galinčio pažiūrėti iš šalies, nuomone, kokios planuojamos Lietuvos aukštojo mokslo reformos silpnosios ir stipriosios vietos?

Perskaitęs įstatymo juodraštį, tiesą sakant, pamaniau, kad viskas yra gerai. Įdomu, kad labai panašius dalykus siūlė ir buvusi Vyriausybė. Tačiau, manau, kad sunkumai prasidės įdiegiant šį įstatymą.

Valdžiai gali būti sunku jo nauda įtikinti visuomenę. Pavyzdžiui, Prancūzijoje, valdžiai pabandžius priimti panašius įstatymus, šalies studentai išėjo į gatves ir įstatymas liko nepriimtas.

Taigi sunkiausia bus įtikinti visuomenę, tačiau įstatymo koncepcija yra teisinga.

Ar, Jūsų žiniomis, panašios koncepcijos pasiteisino kitose postkomunistinėse valstybėse?

Kalbant atvirai, nesu susipažinęs su kitomis posovietinėmis valstybėmis ir jų aukštuoju mokslu. Tačiau kituose pasaulio kraštuose tai veikia be didesnių priekaištų. Gerais pavyzdžiais galėtų būti Singapūras, Honkongas ar Airija, nes tai panašaus dydžio į Lietuvą šalys.

Taigi Jūs nežinote, kur toks aukštojo mokslo modelis nepasiteisino?

Nežinau. Manau, kad tokia reforma yra būtina, tačiau valstybėms, kurių tikslas yra stiprinti aukštąjį šalies mokslą, vien šios reformos nepakaktų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių