A.Vinokuras: Lietuvoje žmonės nesuvokia savo teisių

Lietuvos žmonės - nepakankamai laisvi, mano žurnalistas ir rašytojas Arkadijus Vinokuras. Vienas iš to požymių, anot jo, sutikimas su politikų veiksmais, kurie veda į nelaisvumą, praneša lrt.lt.

„Politikai, negalintys pateikti nieko protingo, bando naudotis žmonių fobijomis. Žmonės su tuo sutinka užuot ėję į gatves demonstruoti dėl savo teisių. Bet ir tų teisių jie nesuvokia“, - sako pašnekovas.

- Neretai esate pristatomas kaip moterų ir gyvenimo žinovas, laisvamanis, prieš metus parašėte erotinį romaną. Ar visada buvote toks drąsus?

- Apie drąsą negalvoju. Aš buvau užsibrėžęs tikslą. Tiesiog man nuo mažens buvo svarbus teisingumo jausmas. Žinote, daugelyje šeimų ir šiandien kitose šalyse ir ypač Lietuvoje yra naudojamas smurtas prieš vaikus neva auklėjimo tikslais.  

Rezultatas yra dvigubas - arba vaikas tampa agresyviu ir nori kovoti už tiesą, išsakyti savo nuomonę bet kuriuo atveju, arba jis tampa prisitaikėliu ir bailiu.

Man turbūt pavyko tapti tuo, kurio nesaisto baimės, kuris tiesiog sako, ką nori, išsako savo nuomonę.

- Ar lietuviai jums atrodo pakankamai laisvi žmonės?

- Ne, jokiais būdais, nes jie sutinka su politikų veiksmais, kurie veda į nelaisvumą. Pavyzdžiui, Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos poveikio įstatymo priėmimas.

Tai yra ne įstatymas prieš vaikų informavimą apie homoseksualumą ar dar kažką, tai yra įstatymas, garantuoju, už visišką visuomenės nelaisvę, nes tuo įstatymu remiantis bus uždrausta pasaulinė literatūra, pasaulinė dramaturgija, pasaulinis kinas, kur kalbama apie tėvų ir vaikų santykius, kur kalbama apie smurtą šeimoje, kur kalbama apie seksualinę prievartą šeimoje. Visa tai bus traktuojama kaip „teisingų“ šeimos tradicijų, šeimos vertybių iškreipimas.   

Toks įstatymas priimamas, už jį balsuoja 72 nariai, beveik visos frakcijos, ir žmonės tyli. Įstatymai prieštarauja visoms teisės nuostatoms Europoje, ir žmonės tyli. Ir daug tokių atvejų yra. Žmonės tyli, kai moka vokeliuose, žmonės tyli, kai juos išnaudoja darbdaviai. 

Be galo įdomi visuomenė iš tikrųjų, ypač man, išgyvenusiam 30 metų tikrai laisvoje visuomenėje, kurioje labai gilios konstitucinės demokratinės tradicijos.

Mūsų gi konstitucinės demokratinės tradicijos gal tiktai 20 metų senumo. Mes nuolat velkamės iš paskos.

Politikai, negalintys pateikti nieko protingo, bando naudotis žmonių fobijomis. Žmonės su tuo sutinka, užuot ėję į gatves demonstruoti dėl savo teisių. Bet ir tų teisių nesuvokia.

- Kas, jūsų akimis žiūrint, vis dar yra lietuvių Achilo kulnas?

- Visiškas pasyvumas. Jie nesusigaudo, nesusivokia, kad tas Achilo kulnas yra demokratijos principų nesuvokimas. Tai yra visiškas nesuvokimas demokratinių žaidimų taisyklių, kurios žmogui turėtų suteikti pasitikėjimą savimi, savigarbą. Nes jeigu nėra pasitikėjimo savimi, nėra savigarbos.

Vienintelis būdas tą savigarbą pasiekti, t.y. kovoti už ją. Kovoti už savo žmogaus teises.

Dorovė tikriausiai asocijuojasi su tam tikru saugumu, menamu saugumu. Tie, kurie parėmė šį įstatymą (nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos - lrt.lt) ir daug kitų beprotiškų dalykų, šalia manęs KGB kalėjime nesėdėjo, jie už laisvą Lietuvą nekovojo, ligoninėse, kur mus kankino, nė vieno iš jų nebuvo. O šiandien jie sako, kad kovoja. Už ką, už dorovę?

Tai ne dorovė, tai yra fašizmas ir komunizmas per užpakalines duris.

- Parašėte ne tik knygą suaugusiems, kuri buvo gana prieštaringai įvertinta, bet išleidote ir kelias knygas vaikams. Ar priešpriešas mėgstate tik kūryboje, ar ir gyvenime?

- Aš nemanau, kad rašyti suaugusiems ir vaikams - kraštutinumas. Aš, ačiū Dievui, tikrai ne pirmas toks autorius Lietuvoje. Yra visa plejada autorių, rašančių ir suaugusiems, ir vaikams. Aš jums galiu paminėti šimtus puikių rašytojų, rašančių vaikams ir suaugusiems.

Dėl to pačio erotinio romano, tai nėra vientisas romanas, tai yra trumpų apsakymų rinkinys. Mintis buvo parodyti vyro ir žmonos arba poros santykius per erotikos prizmę (bet tie santykiai jau yra žmonių, kurie gyveno 10-15 metų kartu). Ir tie santykiai gali būti baisiausi arba gražiausi, visokie, bet jie neįmanomi be erotikos.

Gyvenime, jeigu nori matyti savo žmogų visuomet gyvą, visuomet suteiki jam ir dvasinį, ir fizinį malonumą. Jeigu šito nėra, tai gyvenimo kartu neliks.

Vadovaujuosi tuo pavyzdžiu gyvenime, per literatūrinę išmonę, žinoma, aš tuos pavyzdžius ir rodau.

Aš pradėjau nuo rašymo vaikams. O rašymas vaikams, skirtingai nei rašymas suaugusiems, yra kas kita. Tai toks švelnus, toks gražus pasaulis...

Man norisi nepamiršti to gražaus pasaulio, kai tiek mėšlo yra tame suaugusiųjų pasaulyje. Paaugliams jau reikėtų rašyti truputį kitaip.

Aš manau, jog turiu tam tikrą savo gyvenimo liniją. Bandau būti visuomenės nariu, suaugusiuoju ir kartu nepamiršti savo šaknų, vaiko šaknų. Atiduoti duoklę abiem, jeigu tai yra įmanoma.

- Esate dar ir aktorius. Ar dažnai tenka slėptis po kauke ir gyvenime?

- Aš manau, kiekvienas aktorius jums pasakys tą patį. Jeigu aktorius nesugeba nusiimti kaukės gyvenime, tai jis turi problemų, tada jam reikia pas psichologą.

Kaukę tu užsidedi scenoje - tampi kitu herojumi, pergyveni kito žmogaus gyvenimą. Bet palikus sceną tą pačią kaukę nešiotis... Taip galima iš proto išeiti. Ne, aš tikrai mažiausiai noriu suvokti, kad aš ir gyvenime nešioju kaukę.

Visada gyvenime darau tai, ką noriu. Manau, kad tikrai be galo svarbu žmogui visą gyvenimą daryti tai, ką jis ar ji nori.

Gerąja prasme daryti tai, ką nori, nes gyvenimas yra tiktai vienas, kodėl aš turiu gyventi taip, kaip nenoriu gyventi.

Tikrai profesionalūs aktoriai gyvenime nesinešioja kaukės.

Žmogus, ne aktorius, bandantis save įprasminti vaidmeniu, kuris nepriklauso jam, galiausiai atsiduria aklagatvyje: „Viešpatie, aš visą gyvenimą bandžiau būti kitu, o ne pačiu savimi“.

Aš taip negyvenau, bet įsivaizduoju, stebėdamas kitus pavyzdžius gyvenime, didžiulį nusivylimą. Tada žmona savo vyrui arba vyras savo žmonai sako: „Aš visą gyvenimą buvau atsidavusi tau ar atsidavęs tau, aš visą gyvenimą norėjau būti tokia arba toks ir dabar aš supratau...“. Tokių pavyzdžių yra milijonas.

Tai kuriam galui gyventi kito gyvenimą. Ir ypač laisvose visuomenėse, ypač demokratinėje sistemoje.

Auklėkime savo vaikus, kad jie gyvenime darytų ir siektų tik to, ką jiems sako jų vidinis pasaulis, jų vidinis aš, o ne verskime, pavyzdžiui, sakydami: „Būk tu daktaras, bet ne muzikas“. Nebandykime jam uždrausti, kada vaikas sako: „Aš noriu rašyti, aš noriu groti“.

Mūsų visuomenė, beje, yra smurtinė visuomenė. Ypač vaikų atžvilgiu. Ir tas autoritarinis vaiko auklėjimas kaip tik yra smurtas prieš vaiką.

Iš tyrimų ir statistinių duomenų mes matome, kad tvirtos rankos nuostata, kurios Lietuvoje laikosi nemažai tėvų, verčia vaiką tapti ne pačiu savimi.

- Širdimi esate hipis. Tačiau skirtingai nei jūsų bičiulio, jūsų galvos nepuošia ilgi plaukai. Kodėl?

- Mums sakydavo: „Ilgas plaukas - trumpas protas“. O mes sakydavome: „Ant kvailos galvos plaukai neauga“.

Aš dabar auginu plaukus, bet spektakliai ir visa kita - man trukdo jie. Anksčiau ir perukus reikėdavo naudoti - labai trukdė.

Barzdos auginti man žmona neleidžia, o dėl plaukų - jokių problemų. Ant galvos jų beveik nėra.

- Esate labai išsilavinęs, be galo įvairiapusiškas žmogus. Kas buvo didžiausias jūsų gyvenimo mokytojas?

- Žinote, nebūna, kad gyvenime būtų vienas mokytojas. Kiekviename žingsnyje, priėjus tam tikrą atkarpą, atsiranda vis kitas žmogus arba kūrinys, iš kurio tu mokaisi, kuris tau pasako, kad šitas etapas praeitas, prasideda naujas etapas.

Aš nenoriu būti labai banalus, sakyti, kad gyvenimas man buvo didžiausias mokytojas.

Man didžiulę įtaką padarė mano artimi draugai hipių laikais, Vakarų kultūra, ypač per hipių judėjimą, kuris atstovavo laisvai visuomenei, kurios mes neturėjome sovietų laikais.

Aš labai džiaugiuosi, kad visi mano draugai (artimiausi 10-12 žmonių) - menininkai: landšaftų dizaineris, grafikas, keramikas, kompozitorius, aktoriai. Reiškia, kažką davė šitas didžiulis judėjimas.

Šita laisvės ir meilės idėja daug daugiau davė negu krikščionybė. Tai buvo ir asmeninio apsisprendimo idėja ir apsisprendimo stoti prieš infantilią, dogmatinę, impotentinę visuomenę, kuriai laisvė - ne iššūkis, o grėsmė.

Dabar priminimas, kad turi laikytis tam tikrų principų, kurių nevalia peržengti, yra tavo vaikai, kuriuos auklėji. Negali vienaip sakyti, o kitaip daryti. Jeigu, žinoma, tau nenusispjauti į vaiko požiūrį į gyvenimą (vienam mano vaikui - 14 metų, kitam - 3,5).

Negali vienaip elgtis su jais, kitaip elgtis visuomenėje, dar kitaip rašyti straipsnius.

Tai jau yra ne mokytojo klausimas, o išbandymo, bet galima ir išbandymą vertinti kaip mokytoją.

Su išbandymu tu susiduri tik tada, kai nori išreikšti savo poziciją, kuri sukelia tam tikrą kontroversiją. Yra tam tikri principai ir jeigu tu jų neišbandai savo gyvenime, tai tu prisitaikai, pasiduodi konformizmui.

Jeigu menininkas yra konformistas, kiek tai, ką jis ar ji sukuria, yra tikra? Galbūt tas sukurtas kūrinys bus toks „pasižiūrėjau - pamiršau“.

Bet jeigu tokiam konformizmui nepasiduodi, esi pasiruošęs išbandyti savo požiūrį, savo principą, manau, kad tada sukuri labai stiprų kūrinį. Tas kūrinys visuomet atkreips į save dėmesį. Aš tuo tikiu.


Šiame straipsnyje: Arkadijus Vinokuras

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių