Architektūrai laikas išsišluoti

Pirmiausia kūrėjais, o tik po to statytojais save laikantys architektai suskato priminti architektūros, kaip meno, svarbą, nes nauji statiniai virsta masinės kultūros produktu.

Graikiškai "architektonike" - statybos menas. Šio žodžio kūrėjai neabejojo, kad architektūra yra menas. Nors amžių amžius architektūra buvo spraudžiama į įvairių laikotarpių kanonus - antiką, gotiką, renesansą, baroką, klasicizmą, modernizmą, ji užėmė garbingą vietą meno istorijos vadovėliuose.

Kurie šiandienos pastatai bus įamžinti ateities vadovėliuose? Ar išsilaikys jie ant žemės bent šimtmetį?

Lietuvos architektų sąjungos (LAS) pirmininkas Gintautas Blažiūnas nerimauja, kad architektūros reikšmė pamirštama, statant net ir visuomeninius pastatus vyrauja ne kokybės, o pigumo kriterijus.

Iškėlusi klausimą dėl profesionalios architektūros išlikimo, LAS į konferenciją sukvietė diskutuoti kolegas iš Lietuvos ir užsienio.

Tarptautinės architektų sąjungos II regiono viceprezidentė Lisa Siola priminė, kad bėgant amžiams būtent architektūra aukštindavo žmonijos žinias ir vaizduotę. Siekiant palikti ženklą ateities kartoms, buvo statomi rūmai, miestai, liudijantys apie to meto civilizaciją.

"Šiandien laisvos rinkos sąlygomis turime įrodinėti, kad architektūra nėra dar viena komercinė paslauga", - kalbėjo graikė L.Siola. Jos įsitikinimu, kylant aplinkos formavimo problemoms būtina grįžti prie architektūros ištakų.

Tiesa, žmonės mėgsta kičinę kultūrą. Vienintelė išeitis - ugdyti žmonių suvokimą, kas yra menas, tik tada patys piliečiai norės aukštos kokybės architektūros. Todėl, pasak L.Siolos, būtina pradėti galvoti apie moksleivių architektūrinį ugdymą.

Japonų architektas Nobuaki Furua priminė, kad japonai ne šiaip sau savo šventyklas kas 20 metų iš naujo perstato. "Taip užtikriname, kad paveldas, žinios ir įgūdžiai perduodami iš kartos į kartą. Mes importavome užsienio kultūras, pritaikydami japonų tradicijai. Visas kultūras kaupiame, kuriame jų derinius", - kalbėjo svečias iš Tekančios saulės šalies.

Žvelgdamas į praeitį kaunietis architektas Eugenijus Miliūnas suprato, kad architektūra ligi šiol lenktyniavo su laiku. Geriausi pavyzdžiai - ne vieną tūkstantmetį atlaikiusios piramidės. Daugeliu kitų atvejų laimėdavo laikas. Dabar ilgaamžiškumas architektūroje, rodos, tapo nebesvarbus.

"Kai kas sako, kad apskirtai nesvarbu, kiek architektūra stovės. Kuo greičiau ją bus galima išmontuoti, tuo ji geresnė... Turbūt nebestatysime amžinų pastatų", - svarstė E.Miliūnas.

Pasak E.Miliūno, Lietuvos architektūrai būtų neprošal išsišluoti, tam nereikia didelio išsilavinimo. Lietuva, būdama maža šalis, bent taip galėtų išsaugoti savo spalvą, ieškoti savasties ir nujausti ateitį.

Filosofas Nerijus Milerius pastebi, kad architektūra perima savybes, būdingas masinei gamybai. Ji tampa masine preke, pastatai tampa standartiniai, o lietuvių visuomenės architektūrinis išprusimas labai žemas.

Masinės kultūros dominavimas, filosofo nuomone, neišvengiamas. Be to, pasak jo, žmonių nuomonę apie architektūrą dažnai nulemia "elektroninės liaudies" balsas.

"Masinė kultūra nutrina ribas tarp originalo ir kopijos. Dažnai tai, kas originalu, profesionalu, paprastai visuomenei nesuprantama, neskoninga“, - komentavo N.Milerius.

Plačiau apie tai skaitykite pirmadienio dienraštyje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių