A.J.Bačkis ragina gailestingumą reikšti konkrečiais darbais

Vilniaus arkivyskupas metropolitas, kardinolas Audrys Juozas Bačkis mano, kad Lietuvos žmonėms dar reikia išmokti vienas kitam atleisti, kitą suprasti, išklausyti, vienas kitam nesavanaudiškai padėti. Dvasininkas per Lietuvos radijo laidą „Ryto garsai“ parodyti gailestingumą tikinčiuosius ragino konkrečiais darbais – parama praverstų ir labdaros valgyklai „Betanija“, ir nakvynės namams.

Susėdę prie šventinio stalo dalinamės Kalėdų džiaugsmu, nuveiktais ir nenuveiktais darbais, norom nenorom grįžtame prie problemų, kurios kamuoja nemažą visuomenės dalį. Bet iš pradžių, sakykite, kokie besibaigiančių metų įvykiai jus labiausiai džiugina?

Aš vis tik linkėčiau, kad susėdę prie Kūčių stalo nukreiptume mintis į Dievą, į dvasinius dalykus, o ne tik į mūsų gyvenimo socialinius, politinius, ekonominius įvykius, kurie tikrai kamuoja visus žmones.

Žiūrint į mūsų visuomenės religinį gyvenimą, bažnyčios gyvenimą, vis tik yra dalykų, kuriais galiu pasidžiaugti. Noriu paminėti, galbūt jau primirštą šią vasarą Panevėžyje įvykusį visos Lietuvos jaunimo suvažiavimą. Septyni-aštuoni tūkstančiai jaunuolių, kurie ateina švęsti savo tikėjimo, pabūti kartu, pasidžiaugti kartu, liudyti savo tikėjimą... „Kelkis ir eik!“ – buvo jų šūkis. Tiek daug jaunuolių, kurie ko nors ieško, nori pabendrauti, trokšta dvasinio ryšio... Jie ieško gyvenimo prasmės, nori per savo gyvenimą nuveikti ką nors naudingo, padaryti ką nors gražaus.

Dar vienas dalykas, kuris mane džiugina, tai jaunos šeimos, būrelių, vykstančių pas Tiberiados brolius į Panevėžio vyskupiją, gausa. Jaunos šeimos nori pabūti kartu, nori viena kitą palaikyti, nori stoti prieš visuomenę ir politiniame gyvenime, ginti šeimos interesus, savo interesus, kovoti už gyvybę. Mane džiugina, kad jauni žmonės nori paimti į rankas ne tik savo, bet ir savo šeimų gyvenimą, krikščioniškų šeimų gyvenimą.

Paminėčiau ir labai reikšmingus, praėjusius Kunigų metus. Buvo atvažiavęs Popiežiaus pamokslininkas, buvo rekolekcijos kunigams, susitikimai su žmonėmis ir Kaune, ir Vilniuje. Tai išjudino, atkreipė dėmesį į kunigiją, o kunigams davė dvasinio maisto ir pasitikėjimo savimi, ir įsitikinimo, kad šitoje visuomenėje savo misiją galima atlikti gražiai. Tai labai svarbu, ypač kai spaudoje, visame pasaulyje, pripažinkime, tiek kaltinimų kunigams. Bažnyčia gailisi ir, iš kitos pusės, nori išgydyti tas žaizdas.

Šiais metais, jeigu taip galima sakyti, katalikų bažnyčia Lietuvoje atjaunėjo, sulaukė dviejų jaunų naujų vyskupu, o kokia pašaukimo kunigystei padėtis?

Kiekvienos jų atėjimas į bažnyčią Bernelių ar sekmadienio mišioms, kiekvieno vaiko pakrikštijimas atskleidžia kitą bažnyčios veidą. Ji nėra senų žmonių susirinkimas. Tai ženklas, kad mūsų bažnyčia yra jauna, nes jauni žmonės ją paima į savo rankas.

Žinoma, kunigų skaičius šiek tiek mažėja visoje Lietuvoje, bet šiais metais aš visgi turiu kuo džiaugtis. Iš mūsų vyskupijos šeši žmonės įstojo į seminariją, trys jau baigė aukštąjį mokslą. Tai jau subrendę žmonės. Šiais metais įšventinsiu penkis naujus kunigus, kitais metais dar keturi bus įšventinti. Bažnyčia vis tik jaunėja.

Tai matyti daugiau ne iš skaičių, bet viską kartu sudėjus - aš matau vilties ženklų ir tuo labai džiaugiuosi.

Jūs rūpinatės ne tik mūsų sielovados reikalais, bet ir gana žemiškais dalykais. Jau daug metų tūkstančiai žmonių praveria jūsų įkurtos ir globojamos labdaros valgyklos „Betanija“ duris, ar tiesa, kad šių žmonių skaičius ir toliau labai ženkliai auga?

Žinoma, su sunkėjančia ekonomine, socialine padėtimi atsiranda daugiau žmonių, kurie ieško pagalbos. „Betanija“ tikrai daro, ką gali – ne tik penkis šimtus žmonių pamaitinti, bet dar likučius, tiems, kurie ateina batono prašyti padalina.

Yra Motinos Teresės seselės, kurios taip pat tris kartus į savaitę maitina apie 100-150 žmonių. Yra daug tokių gražių iniciatyvų. Tai pagalba pensininkams, kurie gauna minimalias pensijas, už kurias jau tikrai vos gali išsilaikyti, sudurti galą su galu, užmokėti už šildymą, už vandenį. Jiems tikrai reikia pagalbos.

Aš tikiuosi, kad susilauksime paramos ne tik iš privačių žmonių, bet ir iš savivaldybės. Paskutinius du tris metus „Betanija“ gyvena iš privačių žmonių aukų ar iš Maisto banko suteiktos paramos.

Manau, kad visiems turėtų rūpėti, kad padaugėtų tokių centrų – ne vien vietų, kur būtų dalinamas valgis, man svarbu ir nakvynės namai, kur dabar, kai taip šalta, tiek žmonių susirenka. Man svarbu ir dienos centrai jaunimui, kur auga, stiprėja mūsų parapija.

Bažnyčios rūpestis – rūpintis žmonėmis. Šiais metais vyskupai paskelbė, kad kiti metai bus Gailestingumo metai, tai manau, kad reikėtų žmonėms prisiminti šitai: „Būkite gailestingi, kaip mano Tėvas yra gailestingas“. Ir tą gailestingumą išreikšti konkrečiais darbais.

Ko jūs palinkėtumėte mums visiems Kalėdų proga?

Kaip tik dabar paminėjau gailestingumą, turiu omenyje, Dievo gailestingumą. Tą gailestingumą aplinkiniams turi spinduliuoti ir skleisti kiekvienas krikščionis.

Aš norėčiau, kad ir prie Kūčių stalo, ir kasdieniame gyvenime, žmonės parodytų vieni kitiems tą gailestingumą. Parodykime, kad mylime savo brolius, seseris, su kuriais gyvename. Reikia būti užjaučiantiems, atlaidiems vieni kitiems.

Manau, trūksta mūsų tarpusavio gyvenime tų gražių, meilės kupinų santykių. Kad žmogus mokėtų kitam atleisti, kitą suprasti, kitą išklausyti, kitam padėti... O šeimoje ar mokykloje, mūsų įstaigose, universitetuose ir politikoje, kur tiek daug patyčių - tai ypač svarbu.

Taigi, linkėčiau gailestingumo visiems. Būkite gailestingi, kaip mano Tėvas danguje yra gailestingas. Kalėdos yra gailestingumo šventė. Kristaus, Dievo sūnaus atėjimas į pasaulį yra skirtas mums parodyti Dievo gailestingumą. Semkimės iš to malonių ir dalinkime gailestingumą savo broliams ir seserims.