Airijos lietuviai: krizė gąsdina, bet negrįšime

Airijai atsidūrus ant dar vienos krizės slenksčio, šioje šalyje gyvenanti lietuvių bendruomenė sunerimo. Emigrantai baiminasi netekti darbo, tačiau jį praradę grįžti į gimtinę neplanuoja.

Darbą rasti sunku

Airijoje laimę radę lietuviai pastaruoju metu vis atidžiau skaito laikraščius ir žiūri žinias. Šalies vadovams kalbant apie biudžeto deficitą, aiškėja, kad kitąmet gali didėti mokesčiai, bus apkarpytos socialinės išmokos ir mažės darbo vietų. Visa tai kelia nerimo emigrantams, ypač tiems, kurie manė, kad, nuvilnijus didžiajai atleidimų bangai, blogiausia – jau praeityje.

"Neramios dienos, – atsiduso 29-erių tarptautinės kompanijos projektų vadovė Gintarė Špogienė. – Visi kalba apie artėjančią krizę ir su nerimu laukia naujo biudžeto. Vis dėlto net ir tokiomis aplinkybėmis Airijoje mažiau dejuojama nei Lietuvoje."

Su šeima Dublino priemiestyje penktus metus gyvenanti Gintarė pastebi, kad kai kurie lietuviai jau kraunasi lagaminus ir planuoja grįžti namo arba traukti į kurią kitą šalį, nes Airijoje darbą rasti pasidarė sunku. "Žinoma, tuoj pat išvažiuoti niekas neskuba, nes žino, kad Lietuvoje jų niekas irgi nelaukia", – apie tvyrančią įtampą kalbėjo G.Špogienė.

Airijos lietuvių bendruomenės pirmininkas Arūnas Teišerskis atkreipė dėmesį ir į vietinių gyventojų nuotaikas: daugelis airių nepatenkinti, nes žino, kad gyvenimas negerės – ūkio stagnacija tęsis, o pajamos gali mažėti.

Žvalgosi į Vokietiją

Dublino Šv.Trejybės koledžo mokslininkas A.Teišerskis stebisi, kad vis mažiau tautiečių jaučia nostalgiją Lietuvai. Esą beveik niekas nebekalba apie planus grįžti namo, bet žvalgosi į naujas ekonominei emigracijai naudingas kryptis. Tarp jų – darbo rinką atverianti Vokietija, taip pat kaimyninė Anglija.

"Airijoje dabar daugeliui nėra labai gerai, bet žmonės tikisi, kad situacija pagerės, – lietuvių nuotaikas perteikė A.Teišerskis. – Kai kurie rimtai svarsto galimybę kraustytis į Vokietiją, nes ten atsirado puikių darbo galimybių, ypač turintiems aukštesnę kvalifikaciją."

Lietuviai, kaip pastebi A.Teišerskis, supranta, kad ir patiems airiams trūksta darbo. Šalies spauda trimituoja, kad vis daugiau universitetų absolventų, neradę darbo, vyksta į JAV arba į Australiją.

"Visi supranta, kad Airija įklimpo liūne, bet žmonės nepraranda vilties ir tiesiog laukia, kol valdžia išspręs problemas, – kalbėjo A.Teišerskis. – Nedarbas dabar siekia 13 proc., bet abejojama, ar prasidės masiniai atleidimai, nes šalies ekonomika labiau smigti žemyn jau negali."

Gyvena iš pašalpų

Emigrantai supranta, kad Airija jiems dosni: darbą netikėtai praradęs lietuvis laukiamas darbo biržoje, jam kas savaitę skiriama maždaug 200 eurų išmoka, o sunkiau besiverčiantiesiems gali būti padengta 80 proc. nuomos ir transporto išlaidų.

"Rojus! Kitaip nepavadinsi. Bet visos šios lengvatos ir atvedė šalį į gilią krizę. Emigrantus dykaduonius priėmusi šalis atsidūrė aklavietėje, iššvaistė rezervą", – kalbėjo septintą mėnesį iš pašalpų Dubline gyvenanti Ieva.

Šeštus metus vienos Airijos bendrovės automobilius vairuojantis Vitalis P. sakė pastebėjęs, kad lietuviai, net praradę darbą, nevažiuoja namo, gyvena iš pašalpų. Todėl jie ir baiminasi, kad Airijos vyriausybė apkarpys bedarbio pašalpas, nebeleis jomis piktnaudžiauti. Kalbama, kad neliks ir būsto kompensacijų.

"Kai kuriems pavyksta išsireikalauti, kad padengtų dalį automobilio pirkimo išlaidų. Tuo naudojasi juodaodžiai, pateikę prašymus padėti įsigyti automobilį, nes esą viešajame transporte jie užgauliojami ir moraliai žlugdomi", – pasakojo Vitalis P.

G.Špogienė taip pat atkreipė dėmesį į dideles socialines išmokas, kurios, moters vertinimu, smukdo valstybę: "Paskaitykite, kokios emigrančių moterų diskusijos verda viename mamų tinklalapyje. Jos visos daugiausiai svarsto, kaip reikia susitvarkyti dokumentus, kad gautum kuo daugiau lengvatų."

Prašo padėti emigruoti

Dublino lietuvių bendruomenės pirmininkė kaunietė Rasa Raižienė sakė, kad pastaruoju metu vėl ėmė plūsti laiškai iš Lietuvos – žmonės prašo padėti emigruoti, surasti darbą ir būstą. "Be artimųjų čia labai sunku rasti darbą, todėl žmonių atvažiuoti neskatiname", – aiškino septintus metus Dubline gyvenanti R.Raižienė.

A.Teišerskiui taip pat tenka atkalbinėti tautiečius neskubėti emigruoti į Airiją. Jis stebisi, kad per pastaruosius metus gerokai padaugėjo užklausimų, siunčiamų į bendruomenės būstinę. "Sakome žmonėms, kad esame kultūros organizacija, nesame darbdaviai ar darbo paieškos agentūra, – kalbėjo A.Teišerskis ir pridūrė: – Plūsta laiškai ir į lituanistines mokyklėles. Mokytojai ieško darbo, bet nesupranta, kad šios mokyklėlės tik šeštadieninės ir viso etato krūvio negarantuoja."

Keli jo pažįstami naujieji emigrantai kasdien skaito darbo skelbimus ir eina pokalbių, tačiau paieškos bevaisės. Kai kuriems lietuviams, anot A.Teišerskio, pavyko gauti darbą viešbučiuose, restoranuose ar valymo paslaugas teikiančiose bendrovėse tik po kelių mėnesių.
"Paieškos gali trukti ir pusmetį, todėl, kai kas nors paklausia, patariu geriau čia  nevažiuoti. Suprantu, kad Lietuvoje – ne pyragai, bet čia irgi stebuklų nėra", – atsiduso A.Teišerskis.