A.Brazauskas (1932–2010): vingiuotas lietuviško ąžuolo kelias

Istorijos vingiai lietuvišku ąžuolu vadinto Algirdo Brazausko likimą suko visiškai skirtingais keliais – nuo komunistinio veikėjo iki pirmojo nepriklausomos Lietuvos Prezidento.

Kvietė nebambėti

Už pragmatiško bei racionalaus A.Brazausko plačios ir tvirtos nugaros labai nemažai kas Lietuvoje jautėsi gana saugiai ir ramiai.

Šis politikas, pasukęs nuo komunistinės ideologijos į laisvos ir demokratinės valstybės gyvavimo kelią, niekada nesigailėjo pasirinkęs būtent jį. Nes šis kelias pasirodė esąs teisingas.

A.Brazauskas ramiais, bet dažniausiai labai pragmatiškais, sunkiai nuginčijamais argumentais gynė savo puoselėjamus principus. Tuo pat metu nevengė kompromisų paieškos, kai to tikrai reikėjo valstybės ir jos žmonių interesų labui.

Nuo pat Atgimimo 1988 m. jis viešai pasisakė už demokratiją, už pliuralizmą, už tai, kad būtų gerbiama žmonių nuomonė, jų išrinkta valdžia. Bet tuo pat metu šis politikas buvo už tvarką ir stabilumą, už tai, kad neatsirastų vietos anarchijai.

A.Brazauskas neretai ragino nežvelgti į viską tik niūriai, kvietė pamatyti ir šviesiąsias gyvenimo puses, dirbti nebambant ir optimistiškai žvelgiant į ateitį.

Nebuvo neklystantis

Vingiuotą politiko kelią išdavė tai, kad A.Brazauskas vengė žodžio "okupacija" kalbėdamas apie sovietų Lietuvą. Jis niekad nesutiko, jog sovietiniais metais Lietuvoje viskas buvo tik blogai.

"Ir tuomet dirbome Lietuvai" – taip vadinasi jo knyga apie sovietinį laikotarpį, labai talpiai parodanti, koks A.Brazausko požiūris į gyvenimą okupacijos sąlygomis.

Visose gyvenimo srityse jis ragino laikytis diplomatijos meno principų: "To mane išmokė tėvai ir sudėtingas gyvenimas. Diplomatijoje svarbiausia mylėti žmones, gerbti jų interesus ir nuosekliai laikytis savo principų. Žinau, kad visuomet labiausiai kenkia pernelyg didelis įtarumas, nesąžiningas gudravimas ir žiūrėjimas atgal nematant, kur einama."

"A.Brazauskas, kaip ir visi žmonės, nebuvo neklystantis. Tačiau jis, skirtingai nei kai kurie kiti žymūs politikai, nevengė prisipažinti suklydęs ir nekaltino dėl to kitų", – tvirtina istorikas Gediminas Ilgūnas.

Kaip vieną savo klaidų A.Brazauskas įvardijo sprendimą 1993 m. premjeru paskirti Adolfą Šleževičių. Šis po trejų metų tiek įsijautė į Vyriausybės vadovo pareigas, kad negirdėjo netgi tuomečio Prezidento A.Brazausko reikalavimo atsistatydinti, kai paaiškėjo A.Šleževičiaus nemoralus elgesys – kai atsiėmė indėlį iš bankrutuojančio banko.

Valstybės vadovas pademonstravo ryžtą ir sugebėjo pasiekti, kad A.Šleževičiui didele dalimi simpatizavęs Seimas galų gale balsuotų už premjero nušalinimą.

Charakteris kiek pakito

Kalbama, kad būtent šie įvykiai iš dalies pakeitė A.Brazauską. Jis ir pats pripažino pasimokęs kai ką daryti kitaip, pirmiausia atsargiau ir atsakingiau rinktis žmones į aukštas pareigas.

Šio principo stengėsi laikytis 2001–2006 m. būdamas premjeru. Tačiau ne visuomet jam tai pavykdavo. Politinės aplinkybės neleido.

Pavyzdžiui, po 2004 m. Seimo rinkimų teko į Vyriausybę įsileisti populistinę Darbo partiją. Kalbama, kad A.Brazauskas ieškojo galimybių, kaip neleisti šios partijos lyderio Viktoro Uspaskicho į Vyriausybę, nes numatė, kad dėl jo veiklos gali kilti bėdų.

A.Brazauskas buvo teisus. Iš esmės dėl V.Uspaskicho galbūt neteisėtos veiklos 2006 m. Vyriausybė žlugo ir prasidėjo kankinamas politinio kompromiso ieškojimas, kuris baigėsi labai nepopuliarios mažumos Vyriausybės suformavimu.

Tėvas buvo prieš

A.Brazauskas gimė 1932 m. rugsėjo 22 d. Rokiškyje, bet dar prieš Antrąjį pasaulinį karą jo tėvai su abiem sūnumis persikėlė gyventi į Kaišiadorių miestelį, iš kurio apylinkių buvo kilusi mama Sofija Brazauskienė. Šiame Aukštaitijos miestelyje ir prabėgo būsimo politiko vaikystė bei jaunystė.

A.Brazausko tėvai tuo laiku buvo palyginti išsilavinę žmonės. Mama, baigusi gimnaziją ir Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, dirbo notare, advokate, teisėja.

Tėvas Kazimieras Brazauskas Rusijos Nalčiko mieste baigė realinę vidurinę mokyklą, vėliau, šeimai grįžus į Lietuvą, Kauno buhalterių kursus ir tapo valstybės tarnautoju. Prieš karą dirbo hipotekos įstaigoje, buvo nemenko lygio valdininkas.

K.Brazauskas buvo tautininkas, Šaulių sąjungos narys, todėl rusams okupavus Lietuvą kurį laiką slapstėsi nuo galimų represijų. Vėliau mokykloje ėmė dėstyti rusų kalbą, kurią gerai mokėjo. Tačiau savo patriotinių pažiūrų niekada neišsižadėjo, turėjo daug Lietuvos istorijos knygų, kurias ištraukęs iš slėptuvės duodavo skaityti sūnums.

Nors tėvas visą gyvenimą A.Brazauską atkalbinėjo nuo politikos, jam vis dėlto pasukus tais keliais, parašė ilgą ir jautrų laišką su palinkėjimais ir patarimais.

Kilo nomenklatūros laipteliais

1951 m. A.Brazauskas sidabro medaliu baigė Kaišiadorių vidurinę mokyklą, kuri, beje, dabar jau turi jo vardą. 1956-aisiais baigė Kauno politechnikos institutą, kur įgijo inžinieriaus hidrotechniko specialybę.

Nei studijų metais, nei kelerius metus po to A.Brazauskas politika visiškai nesidomėjo. Baigęs institutą jis statė Kauno hidroelektrinę, dirbo kitose įmonėse, vis kilo tarnybinės karjeros laiptais. 1964 m. A.Brazauskas tapo Lietuvos SSR statybinių medžiagų pramonės ministru, tad atsidūrė tarp tų, kurių rankose buvo krašto ūkio valdymo svertai. O kur ūkio valdymas, ten ir nori nenori – politika.

1966–1977 m. A.Brazauskas dirbo Valstybinio plano komiteto pirmininko pirmuoju pavaduotoju. Tai – jau vienas žingsnis nuo tų laikų aukščiausios krašto vadovybės. Tą žingsnį jis žengė 1977 m., kai buvo paskirtas Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto (LKP CK) sekretoriumi ekonomikai, tai yra iš esmės partinis respublikos premjero atitikmuo.

Šias pareigas A.Brazauskas ėjo iki pat 1988-ųjų rudens, kai tapo faktiniu Lietuvos SSR lyderiu.

Perėmė lyderio poziciją

1987 m. gruodį mirė ilgametis sovietų Lietuvos administratorius, LKP CK pirmasis sekretorius stagnacinių pažiūrų Petras Griškevičius. Vietoj jo buvo paskirtas ne ką mažiau senamadiškų komunistinių pažiūrų Ringaudas Songaila, nors Lietuvoje jau pradėjo rastis pirmieji Atgimimo daigai, su kuriais nebesiderino komunistinė stagnacija.

Kai 1988-ųjų vasarą Maskvoje pradėta ruoštis Komunistų partijos konferencijai, Lietuvoje jau gimęs Sąjūdis sugalvojo lietuvių delegatus į šį forumą išlydėti mitinge Vilniaus centre. Į LKP CK atėjo kvietimas dalyvauti jame. R.Songaila griežtai atsisakė dalyvauti Sąjūdžio renginyje, todėl į jį deleguotas kur kas nuosaikesnių pažiūrų A.Brazauskas, mokėjęs paprasčiau kalbėti su žmonėmis.

Šis ir vėlesni pasirodymai mitinguose nulėmė A.Brazausko populiarumą visuomenėje ir tai galų gale atvedė jį į LKP CK pirmojo sekretoriaus postą 1988 m. spalį, kai buvo nuverstas R.Songaila.

Dar didesnį populiarumą naujasis paskutines dienas skaičiuojančios sovietų Lietuvos administratorius pelnė tuomet, kai su kitais krašto vadovais labai greitai Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime priėmė sprendimą tikintiesiems grąžinti Vilniaus arkikatedrą baziliką.

"Žingsnis po žingsnio"

Po to, kai 1989-aisiais paaiškėjo, kad Sąjūdis yra kur kas populiaresnis už LKP, ši pasistengė imtis priemonių, kurios pakeltų vietinės kompartijos prestižą artėjant 1990 m. Aukščiausiosios Tarybos rinkimams.

Svarbiausiu žingsniu derėtų laikyti pasaulyje plačiai pagarsėjusį A.Brazausko inicijuotą LKP atskyrimą nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos 1989-ųjų gruodį. Tai nors ir neužtikrino LKP pergalės per kitąmet surengtus rinkimus, bent jau neleido oponentams kaltinti partijos Maskvos nurodymų vykdymu ir satelito vaidmens atlikimu.

A.Brazauskas niekad neslėpė savo nuosaikaus požiūrio į Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą jau 1990-ųjų pavasarį. Jis buvo labiau linkęs taikyti "žingsnis po žingsnio" politiką su Maskva svarstant nepriklausomybės reikalus. Tačiau ir A.Brazauskas, ir kiti LKP atstovai Aukščiausiojoje Taryboje – Atkuriamajame Seime nedvejodami pritarė Sąjūdžio inicijuotam Kovo 11-osios Aktui.

Prieš jo priėmimą A.Brazauskas neteko aukščiausios valdžios, nes naujai paskelbtos valstybės faktiniu vadovu buvo išrinktas Sąjūdžio pirmininkas Vytautas Landsbergis.

Atsisakęs eiti jo pavaduotojo pareigas A.Brazauskas sutiko padėti pirmajai nepriklausomos Lietuvos premjerei Kazimirai Prunskienei ir tapo vicepremjeru ūkio reikalams. Šių pareigų A.Brazauskas neteko 1991 m. sausio 13-ąją, kai K.Prunskienė jau kelias dienas buvo atsistatydinusi, o naujai paskirtas premjeras Albertas Šimėnas dingo. Naujai sudarytoje Gedimino Vagnoriaus Vyriausybėje A.Brazauskui vietos nebeliko.

Tuomet jis tapo neoficialiu opozicijos lyderiu ir tokiu išbuvo iki pat 1992 m. rudens, kai buvo surengti Seimo rinkimai ir priimta Konstitucija. Visuomenei nusivylus ekonomikos nuosmukiu ir nesibaigiančiomis politinėmis rietenomis, A.Brazausko vadovaujama Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP; tai buvo persitvarkiusi ir persivadinusi LKP) surinko absoliučią daugumą balsų Seimo rinkimuose ir susigrąžino valdžią.

Gausus įvykių penkmetis

Pagal naujai priimtą Konstituciją buvo numatytas prezidento postas. A.Brazauskas pirmajame naujojo Seimo posėdyje buvo išrinktas parlamento vadovu ir iškart automatiškai pradėjo laikinai eiti prezidento pareigas.

Netrukus buvo paskirti visuotiniai valstybės vadovo rinkimai – 1993 m vasario 14 d. A.Brazauskas juose dalyvavo ir laimėjo triuškinama persvara. Tuometės opozicijos iškeltas ambasadorius Stasys Lozoraitis surinko maždaug triskart mažiau balsų.

1993 m. vasario 25-ąją A.Brazauskas prisiekė prezidento poste ir išbuvo jame iki 1998 m. vasario 26 d., tuomet šias pareigas perdavė Valdui Adamkui.

Per tuos penkerius prezidentavimo metus buvo nepaprastai daug įvykių. Pakaunės savanorių maištas prieš buvusių komunistų (taigi ir paties A.Brazausko) valdžią, lito įvedimas, rusų kariuomenės išvedimas, popiežiaus Jono Pauliaus II vizitas, oficialus prašymas stoti į ES ir NATO, atsisakymas vykti Maskvon į pergalės prieš nacius 50-mečio minėjimą, žydų atsiprašymas už holokaustą, Maišiagalos memorandumas su Latvija dėl šiai šaliai naudingų jūros sienos dalybų, Bražuolės tilto ir buvusio saugumiečio Juro Abromavičiaus susprogdinimas, finansinių piramidžių ir bankų krizė, pirmieji dideli korupcijos ir politinės moralės skandalai.

Kitai šaliai viso to pakaktų dešimtims metų. Nuo sovietinės į rinkos ekonomiką skausmingai pasukusioje Lietuvoje visa tai įvyko 1993–1998 m.

Dvi atsitraukimo priežastys

A.Brazauskas atsisakė antros kadencijos prezidento poste, nors turėjo visas galimybes būti perrinktas 1997-ųjų pabaigoje.

Tų metų spalio 6 d. kalboje per televiziją jis iš esmės atskleidė du savo tokio apsisprendimo motyvus. Pirmiausia, A.Brazauskas suprato, kad prezidentas Lietuvoje iš esmės ne kažin ką gali nuveikti, ypač kai Seime yra visai kitos politinės pakraipos valdančioji dauguma. O Prezidentui A.Brazauskui tokiomis sąlygomis teko dirbti nuo 1996-ųjų vėlyvo rudens, kai Seime daugumą gavo dešinieji.

Kita atsitraukimo priežastis – jis norėjo, kad į politiką ateitų nauja karta, kuri pati statytų savo ateitį. Ši viltis nepasiteisino. Po kurio laiko paaiškėjo, kad "naujoji politika" negali užtikrinti šalies raidos, todėl tokie seni politikos vilkai, kaip A.Brazauskas vėl buvo pakviesti į avansceną. Jau kaip susivienijusių socialdemokratų lyderis jis 2001 m. vasarą tapo premjeru ir išbuvo juo rekordiškai ilgai – iki 2006-ųjų vėlyvo pavasario.

Gerų laikų simbolis

Abiejų jo vadovautų Vyriausybių – dvyliktosios ir tryliktosios – veikla ir sprendimai vertinami gana prieštaringai. Viena vertus, valstybės ekonomika sparčiai vystėsi, tačiau už kai kurių sprendimų buvo matyti korupcijos ausys, juntama stagnacija ir populizmas.

Dėl to, kad Lietuvai tik per plauką nepavyko įsivesti euro prieš ketverius metus, įžvelgiama ir A.Brazausko kaltės.

Kita vertus, stabiliai augo žmonių pajamos, įskaitant ir pensijas. A.Brazauskui atsistatydinus atėjusi Vyriausybė daug ką sugadino. Pasaulinė krizė pridėjo kartumo ir nusivylimo, pesimizmo šalies ekonomikai.

Atsisakęs premjero posto 2006-ųjų vasarą A.Brazauskas ėmė gyventi kur kas ramesnį pensininko gyvenimą. Tuo pat metu jam teko kovoti su klastinga liga – prostatos vėžiu.

Audringas asmeninis gyvenimas

Nė kiek ne tiesesnis buvo ir A.Brazausko asmeninis gyvenimas. Su pirmąja žmona Julija užauginęs dvynes dukteris Laimą ir Audronę, jau būdamas Prezidentu jis ėmė vis atviriau flirtuoti su "Draugystės" viešbučio šeimininke Kristina Butrimiene.

Nevieši pasišnabždėjimai apie Algirdo ir Kristinos romaną galų gale baigėsi jųdviejų santuoka prieš aštuonerius metus.

Kristina su A.Brazausku buvo iki jo paskutinio atodūsio. A.Brazauskas neslėpė, kad su antrąja žmona jautėsi nepaprastai laimingas ir tik kartais pasiguosdavo, jog jų laimei laiko skirta nedaug.

Tikėjimas Lietuva

Iš inauguracinės A.Brazausko kalbos, prisiekus prezidento poste 1993 m. vasario 25-ąją: "Tikiu, kad Lietuvoje įsitvirtins atvira, pilietinė visuomenė, mūsų šalyje bus puoselėjamos demokratinės vertybės. Turime visam laikui atsisakyti minties, kad kas nors vienas gali atsakyti į visus klausimus, kad apskritai gali egzistuoti viena vienintelė tiesa."

Tai ir šiandien aktualūs žodžiai, nors pasakyti jau prieš beveik dvi dešimtis metų: "Tikiu, kad šiandienos sunkumai – laikini. Tikiu, kad mūsų Tėvynė pakils ir suklestės. Tikiu, kad Lietuvos laukia puiki ateitis."