A.Ažubalis: ESBO – ne vien diskusijų klubas

Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis įsitikinęs, kad Lietuvai šiemet neblogai pavyko pirmininkavimas Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje (ESBO). Tai esą įrodė ir neseniai Vilniuje įvykęs organizacijos užsienio reikalų ministrų susitikimas.

– Netrukus Lietuva baigs pirmininkauti ESBO. Tačiau nepastebėta, kad rezultatyviai būtų pasibaigusi Vilniuje įvykusi šios organizacijos šalių užsienio reikalų ministrų konferencija. Turbūt todėl, kad ESBO nėra įtakinga organizacija?

– Kategoriškai nesutikčiau su tuo, kad Vilniaus susitikimas baigėsi nerezultatyviai. Lietuvos sostinėje buvo priimta iš viso net 15 dokumentų. Tai ir sprendimas dėl konfliktų ciklo, kuris leis ESBO efektyviau reaguoti į krizines situacijas bei padėti jas spręsti. Tai ir sustiprintas ESBO bendradarbiavimas su Afganistanu. Karinėje srityje priimti sprendimai atnaujinti 1999 m. Vienos dokumentus dėl pasitikėjimą skatinančių priemonių. Paskelbta deklaracija dėl kovos su visų formų prekyba žmonėmis. Priimta ir kitų dokumentų.

Taip, deja, neradus konsensuso tarp Rusijos, Azerbaidžano ir ES valstybių, nepavyko priimti sprendimų dėl kai kurių žmogaus teisių užtikrinimo aspektų, dėl žurnalistų saugumo užtikrinimo ir laisvojo žodžio sklaidos.

Tačiau Lietuva suformavo ambicingą organizacijos darbotvarkę šiais labai svarbiais klausimais. Lietuvos įdirbį žurnalistų saugumo, spaudos laisvės srityse 2012 m. perims ESBO pirmininkausianti Airija.

Kai sakoma, kad Vilniuje nepavyko priimti sprendimų humanitarinėje, žmogaus teisių užtikrinimo srityje, padaroma išvada, kad susitikimas nepavyko. Tai, mano nuomone, nėra teisingas požiūris. Blėnis ir niekai.

Reikia prisiminti, kad Lietuvos dėka visus 2011-uosius šie principiniai žmogaus teisių klausimai išliko tarptautinės bendruomenės, 56 valstybių, priklausančių ESBO, dėmesio centre. Ir išliks toliau, pirmininkavimą perėmus Airijai.

– Bet ESBO tikrai nėra labai įtakinga organizacija. Jos sprendimai nėra įpareigojantys. Vadinasi, ši organizacija yra labiau diskusijų klubas?

– Ne vien diskusijų klubas.

Iš tikrųjų ESBO daug dėmesio skiria žmogaus teisėms, demokratijos principams puoselėti. Visais tais klausimais valstybės diskutuoja, susėdusios prie bendro stalo, ieško sutarimo. Tai – diskusinė organizacijos pusė.

Bet juk priimama ir sprendimų! Juk yra susodinamos prie bendro stalo įvairiuose konfliktuose dalyvaujančios pusės. Štai Lietuvai pirmininkaujant ESBO po šešerių metų pertraukos atnaujintas Padniestrės konflikto reguliavimas, derybininkus vėl susodinus prie vieno stalo. Tai daug ar mažai? Vėl atkreiptas dėmesys į Kalnų Karabacho konflikto, kuris nuolat balansuoja ties karo riba, reguliavimą. Tai daug ar mažai?

Manau, kad tai daug.

ESBO tikrai nėra amorfinė ar „išplaukusi“ organizacija. Tai svarbi pokalbių tarp įvairių tautų platforma. Kur daugiau prie vieno stalo susėda azerbaidžaniečiai ir armėnai? Arba rusai ir gruzinai? Tik, ko gero, Jungtinėse Tautose. O ESBO yra didžiausia pasaulyje regioninė organizacija, skirta ne viso pasaulio, bet būtent šio regiono problemoms aptarti ir spręsti.

Nenoriu pervertinti šios organizacijos reikšmės, bet ir niekada nesutiksiu su nuomone, kad ji niekam nereikalinga, o Lietuvai pirmininkaujant ESBO nepavyko iš mirties taško išjudinti kai kurių itin svarbių klausimų. Tiesiog faktai rodo, kad yra kitaip, nei vertinama.

– Tačiau sutikite, kad jūsų paminėtus 15 dokumentų, priimtų Vilniuje, pasaulis faktiškai nepastebėjo. Kur kas labiau įsiminė Jungtinių Valstijų valstybės sekretorės Hillary Clinton ir Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo apsižodžiavimas.

– Taip, tai buvo pastebėta. O vieši nesutarimai arba diskusijos visada pastebimos labiau, nei ramus darbas, netgi kai priimami kokie nors svarūs sprendimai.

Aš į šį vadinamąjį apsižodžiavimą žiūrėčiau kiek kitokiu aspektu. Toje H.Clinton ir S.Lavrovo diskusijoje įžvelgčiau ženklą, kad būtent netoli Vilniaus, tai yra šalia tos vietos, kur įvyko toks dviejų ministrų aštresnis pasikalbėjimas, eina Vakarų civilizacijos įtvirtintos demokratijos riba.

Taigi, rytiniame Europos pakraštyje įvyko dviejų pasaulio matymų susidūrimas. Sakyčiau, Lietuvoje aiškiai ir garsiai pasauliui, įskaitant ir Rytų kaimynes, buvo pasakyta „taip demokratijai“, „taip žmogaus teisėms“, „taip valstybių suverenumui“.

– Iš Vilniaus konferencijos įsidėmėjome ir jūsų susitikimą su S.Lavrovu ir po jo įvykusį konfliktą. Kas gi atsitiko? Jūs vienas kito nesupratot?

– Susitikimas buvo labai geras, konstruktyvus. Buvo labai gera atmosfera. Taigi, tai nebuvo dviejų įsitempusių žmonių pasikalbėjimas.

– Diplomatams turbūt dera kalbėtis diplomatiškai?

– Kartais būna ir gana įtemptų pokalbių. Bet šiuo atveju taip nebuvo, nepaisant tam tikrų dvišalių santykių problemų ar nesutarimų kai kuriais klausimais.

Palietėme visą spektrą klausimų.

Bet vėliau mane tikrai nuoširdžiai nustebino kolegos S.Lavrovo vieši pasvarstymai, kad neva jį per susitikimą kažkokiu aštriu būdu mokiau ar esą kažką iškraipiau, kalbėdamas žiniasklaidai. Man nesmagu, kad ta informacija apie mano pareiškimus, kurią jis gavo iš Rusijos diplomatinių šaltinių, taip interpretuota ir iškreipiama tiesa. Tai grėsmingas signalas, nes nežinai, kas bus ateityje, kai informacija bus iškreipta kur kas sudėtingesnėje situacijoje.

Gal ne visiems patiko, kad susitikimas vyko gana pozityviai.

– Tai ar susitikime su S.Lavrovu jūs pasakėte, kad okupacijos žalos atlyginimo klausimai buvo, yra ir bus Lietuvos darbotvarkėje?

– Taip, be abejo. Tai buvo pasakyta ir jam, ne tik žiniasklaidai po susitikimo. Tai yra užprotokoluota.

Taigi, Rusijos pusei pakartojau mūsų poziciją dėl okupacijos žalos atlyginimo. Žinome ir jos dabartinę poziciją šiuo klausimu. Turime tęsti diskusijas, o ne „sugedusio telefono“ principu kalbėti, kad neva yra giriamasi, jog „kažkas kažką pamokė“.

– Lenkijos ministras Radosławas Sikorskis į ESBO susitikimą Vilniuje neatvyko, nesutarimai su Varšuva tautinių mažumų ir švietimo klausimais gana rimti, lenkai stabdo savo dalyvavimą Visagino atominės elektrinės projekte. Turbūt visa tai reiškia, kad Lenkija jau seniai nėra strateginė Lietuvos partnerė?

– Žiūrėdami į šimtmečius nusidriekusį mūsų dviejų valstybių bendradarbiavimą, matome, kad buvo visko. Tikrai nesureikšminčiau vieno ar kito politiko antipatijų, nepamatuotų reikalavimų, bandymo diktuoti Lietuvai jos politinę darbotvarkę.

Liūdina tik tai, kad reikia tikrai labai daug darbų padaryti. Kai matai, kad būtinybę tartis ir atlikti tuos darbus užgožia ambicijos ar dar kas nors, tikrai apima liūdesys.

Mes galime būti stiprūs, įtakingi ir įdomūs tiek, kiek kartu nuveiksime šiame regione. O dirbti, pasikartosiu, reikia kartu. Vadinasi, ne egoizmą ar nepamatuotas ambicijas demonstruoti, o dirbti, bendrauti ir bendradarbiauti.

– Bet ar Lenkija jau galutinai išėjo iš Visagino projekto?

– Nežinau. Jie kol kas pareiškė, kad stabdo dalyvavimą projekte. Bet derybų procesas nėra stabdomas, ryšiai tikrai bus palaikomi. Juo labiau kad šią savaitę buvo atstatydintas energetikos bendrovės direktorius, pareiškęs apie dalyvavimo Visagine stabdymą. Atstatydintas, beje, už nesuderintų pareiškimų išplatinimą.

Priminsiu, kad Lenkijos valstybinės institucijos kol kas nieko oficialaus nepasakė apie jokį savo dalyvavimo stabdymą. Vadinasi, dar reikia palaukti, kol bus pratęstos konsultacijos. Tik tada bus galima tiksliau pasakyti, ar Lenkija dalyvaus Visagino projekte.

– Kas dar iš to, kad visus šiuos metus vadovavome ESBO?

– Be kita ko, tai neįkainojama patirtis, Lietuvai rengiantis 2013 m. antrą pusmetį pirmininkauti ES. Tuomet darbo apimtis visoms institucijoms, visiems diplomatams ir daugeliui valstybės tarnautojų bus daug didesnė. Ir ši „treniruotė“, pirmininkaujant ESBO, buvo tikrai labai naudinga būtent tuo požiūriu. Organizacinis, politinis įdirbis tikrai neblogas.


Šiame straipsnyje: ESBO

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių