Politologė: koalicija gali sukelti konfliktus su Prezidentūra

Jeigu valdančiosios koalicijos branduolį suformuos Darbo ir Socialdemokratų partijos, parlamento ir vyriausybės santykiai su Prezidentūra bus sudėtingesni nei buvo iki šiol, mano Politologų asociacijos prezidentė Jūratė Novagrockienė.

„Šita vyriausybė buvo pakankamai paklusni. Arba ji siekdavo išvengti galimo kažkokio tarpinstitucinio susidūrimo. Manau, kad Darbo ir Socialdemokratų partijos, jeigu būtų koalicijoje, ne taip lengvai sutiktų su Prezidentės norais, valia, ir kartais jai pasipriešintų, todėl galimi tokie tarpinstituciniai konfliktai", – sakė  politologė.

LRT Televizijos laidos „Savaitė" žurnalistė Nemira Pumprickaitė su J. Novagrockiene kalbėjosi apie rinkimų rezultatus ir būsimas koalicijas.

– Ar užtenka pirmojo turo, kad jau būtų visiškai aišku, jog valdančiąją koaliciją formuos būtent trys šiuo metu opozicinės partijos – Darbo, Socialdemokratų ir „Tvarkos ir teisingumo"?

– Na, kaip ir parodė įvairūs debatai tarp pačių politinių partijų ir pokalbiai su kitomis politinėmis partijomis, tikrai nepakanka būtent šito pirmojo turo rezultatų, reikia būtinai laukti antrojo turo. Kadangi potencialas, tarkim, yra žymiai didesnis kokios nors konservatorių partijos negu socialdemokratų, ir labai tolygiai eina Darbo partija.

– Kita vertus, socdemai jau turi kartaus patyrimo iš bendro darbo su Darbo partija, kai 2006 metais jie sugriovė 13-ąją vyriausybę, o šiemet gegužę, sutarę dirbti kartu, Darbo partijos kandidatai pasuko su valdančiaisiais priimant energetikos strategiją Seime. Tai visiškai pasikliauti Darbo partija, matyt, per anksti?

– Taip, neabejotinai Darbo partija yra toks nepatikimas, viena vertus, bet, kita vertus, ir labai apsukrus žaidėjas, kuris visada ieškos, kas jam yra naudingiausia, priimtiniausia.

– Bet vis netyla kalbos, o kai kurie konservatoriai tą lyg ir patvirtina, kad vyksta pokalbiai su Viktoru Uspaskichu dėl bendro darbo po rinkimų. Nejau konservatoriai gali sau leisti tokį laisvumą?

– Konservatorių netgi pirmam tokiam judesiui Darbo partijos link jau paprieštaravo Vytautas Landsbergis, kuris yra ir simbolis, ir didžiulis autoritetas tiek visos Lietuvos, tiek ypač Tėvynės Sąjungos. Kita vertus, Darbo partijos lyderis irgi neaišku kokias pozicijas užims, nes galų gale jis visada turi tą vadinamą atsitraukimo kelią – likti Europos Parlamento nariu. Ir, aišku, yra tokia teorinė prielaida, kad galbūt konservatoriai gali eiti į koaliciją su Darbo partija, nes kažkaip netgi jų nuostatos, žiūrint tiek į Darbo partijos, tiek į konservatorių, yra, ko gero, artimesnės negu su socialdemokratais.

– Mes mažai kalbame apie „Tvarką ir teisingumą", nors jie yra trečioji koalicijos partnerė. Ar galima pasakyti, kad po šitų rinkimų jie liko partija, kuri ne pati sprendžia, su kuo eiti, o eina ten, kur kviečia? Aš noriu pasakyti, kad jų gautų balsų negalima vadinti laimėjimu?

– Aš kartais juokauju, kad „Drąsos kelio„ partija yra „žudikė“, kuri nužudė „Tvarką ir teisingumą„. Sakyčiau, kad „Tvarka ir teisingumas“ kaip ir liko „ant ledo", nes dabar visi deklaruoja, kad jie yra tinkami koalicijos partneriai, tačiau jeigu atsirastų stambesni ir būtų susitarta kitaip, tai klausimas, ar jie ir vėl neliktų opozicijoje.

– Jūs jau užsiminėte apie „Drąsos kelią„, vadindama ją „Tvarkos ir teisingumo“ žudike. Kur jūs matote „Drąsos kelio" vietą koalicijų dėlionėse? Regis, niekas nedega noru su jais dirbti, bet ir jie patys nelabai rodo aktyvumą. Kur matote jos vietą Seime?

– Na, aš manau, kad šita partija turėjo likti judėjimu ir turėjo to teisingumo kažkokią vėliavą nešti ar dar kažką. Kai ji pasivadino partija, kai ji dalyvavo rinkimuose, ji prarado tą savo patrauklumą. Ir tą per kiek laiko supras rinkėjai. O kaip nei šioks, nei toks darinys, ji neturi jokio koalicinio potencialo, nes viena vertus, yra tik keli žmonės, kurie galėtų normaliai dirbti, kiti yra kažkokie teisybės ieškotojai – tai, kas turėtų būti ne parlamente, nes parlamente reikia dirbti, reikia priiminėti sprendimus.

Tai yra politinė partija, kuri tiesiog išnyks. Ir ji, man atrodo, taip pat išnyks kaip išnyko A. Valinsko partija jau kadencijos metu. Netgi nereikės laukti kitų rinkimų.

– Na ir dar viena aplinkybė, be kurios mes negalim pabaigti šito pokalbio – tai yra Prezidentė. Vis dėlto jos balsas, formuojant koalicijas bus girdimas ir reikšmingas. Žinant Prezidentės nuostatas Darbo partijos atžvilgiu – „jei partija nori aktyviai dalyvauti politikoje formuojant Vyriausybę, tai neturėtų taip atvirai vilkinti bylos" – kokią įtaką ji gali padaryti koalicijai? Ar gali būti, kad būtent Prezidentės įsikišimas užkirs Darbo partijai galimybę griežti pirmu smuiku formuojant koaliciją?

– Na, mes turėjome tokį atvejį 2000 metais, kai socialdemokratai gavo daugiausia balsų, skaičiuojant pagal proporcijas, tačiau Prezidentas Valdas Adamkus pakvietė Naująją sąjungą ir Liberalų sąjungą formuoti tokį naujosios politikos bloką, kuris ir metus faktiškai neišlaikė, bet precedentas yra. Tai lygiai taip mes galime tikėtis, o tiksliau tikimybė yra, kad Prezidentė gali po rinkimų, kai bus oficialūs ir aiškūs rezultatai, pasikviesti visų daugiausia vietų laimėjusių partijų atstovus ir vienaip ar kitaip su jais tartis.

Iš kitos pusės, vėlgi yra problema. Tarkim, kadangi mes esam parlamentinė sistema su pusiau prezidentiniais bruožais, tai vis dėlto didžioji galios dalis tenka parlamentui. Ir paprastai, kai laimi ir susitaria politinės partijos, prezidentas tam, kad nesukurtų politinės aklavietės situacijos, turėtų priimti būtent tą kandidatą į Ministro Pirmininko kėdę, kurį siūlo susitarusios politinės partijos. Kitokiu atveju gali užsitęsti Vyriausybės formavimo procesas, kas savaime nėra gerai stabilumui.

– O jeigu mes prisimintume Prezidentės žodžius prieš rinkimus apie tris partijas, dvi iš kurių dabar baudžiasi valdyti Lietuvą – „darbiečiai" ir socialdemokratai, apie kuriuos reikia labai gerai pagalvoti prieš einant balsuoti, kokie bus šių partijų santykiai su Prezidente, jeigu jie taptų valdančiąja koalicija?

– Manau, kad jeigu dominuotų Darbo partija ir socdemai, ne taip lengva būtų Prezidentei. Instituciniai santykiai, t.y. parlamento ir prezidentūros būtų sudėtingesni, nes šita vyriausybė buvo pakankamai paklusni. Arba ji siekdavo išvengti galimo kažkokio tarpinstitucinio susidūrimo. Manau, kad Darbo ir Socialdemokratų partijos, jeigu būtų koalicijoje, ne taip lengvai sutiktų su Prezidentės norais, valia, ir kartais jai pasipriešintų, todėl galimi tokie tarpinstituciniai konfliktai.