Rusijos politika primena pasaką apie auksinę žuvelę

LTV „Pasaulio panoramai“ dokumentinių filmų režisierius J. Chaščevackis pasakojo apie rusiškos kultūros problemas.

Šią savaitę į Vilnių atvyko žinomas Baltarusijos dokumentinių filmų režisierius Jurijus Chaščevackis. Tarp žinomiausių jo kūrinių filmas „Lobotomija“ – juosta, analizuojanti Rusijos politinės santvarkos esmę.

Bernardas Gailius: Savo filme minėjote, kad mėgstate Vilnių. Ar dažnai tenka čia lankytis?

Jurijus Chaščevackis: Vilnius yra miestas, visiškai atitinkantis mano pasaulėžiūrą, mano nuotaiką. Be to, Vilniuje turiu labai daug draugų. Čia dažnai gimsta ir mano kūrybinės idėjos.

B. G.: O kaip gimė filmo „Lobotomija“ idėja?

J. C.: Tai Vilniuje ir įvyko. Mes sėdėjome su draugais ir aš jiems papasakojau apie savo ypatingą santykį su Rusija. Kad aš visaip bandau Rusiją suprasti, bet man nepavyksta. Man tai buvo labai svarbu, nes gyvenu Baltarusijoje. Padėtis Baltarusijoje labai daug priklauso nuo Rusijos. Lukašenka ir dienos neišliktų valdžioje, jei ne Rusijos parama. Niekaip negalėjau suprasti, kam Rusijai viso to reikia? Kodėl, kaip man sakė Jegoras Gaidaras, „Rusijai jos teritorijos visada buvo svarbesnės už sveiką protą?“. Taigi, papasakojau visa tai savo draugams Vilniuje. Pokalbis vyko per patį Rusijos-Gruzijos karo įkarštį. O draugai man ir sako: jei nori, važiuok į Gruziją ir viską pamatysi. Taip su jų pagalba nuvykau į Gruziją ir pradėjau kurti filmą.

B. G.: Bet tai nėra pirmas jūsų filmas, nagrinėjantis diktatūros temą. Kaip ši tema tapo jums svarbi?

J. C.: Neketinau tuo užsiimti. Bet atsidūriau valstybėje, kurioje viskas neteisinga, viskas nenormalu. Pradėjau mąstyti, kuo tai gali baigtis, ką tai reiškia visuomenei. Taip sukūriau pirmąjį filmą apie Lukašenką – „Paprastas prezidentas“. Tai ne visai politinis filmas. Man buvo įdomu, kas nutinka žmogui, netikėtai iškilusiam į valdžios viršūnę. Juk Lukašenka – tai tarsi eilutė iš Biblijos: vergas tapęs šeimininku. Jis tikrai buvo vergas, žemindavosi, prašė, kad jam leistų pavadovauti kokiam nors kolūkiui. Vadovauti jis visada mėgo. Ir štai jis atsiduria viršūnėje – kaip tai jį pakeičia? Dėl to filmo tapau disidentu, man pradėjo visaip kliudyti kurti, bet aš dėl to tik džiaugiausi. Taip pasisemdavau įkvėpimo naujiems filmams. Bet nuo tada politika manęs nebepaleido.

B. G.: Lietuvos žmonėms intuityviai norisi lyginti Rusiją ir Baltarusiją. Kuo skiriasi jų padėtis?

J. C.: Pirmiausia tuo, kad Rusijoje gausu įvairių išteklių, o Baltarusijoje jų beveik visai nėra. Tačiau skiriasi ir žmonių mentalitetas. Visus raginu važiuojant traukiniu apžiūrėti, kaip atrodo kiemai ir žmonių kasdienybė Rusijoje ir Baltarusijoje. Baltarusijoje pamatysite dirbančius žmones, o Rusijoje – tik didžiulį šiukšlyną. Nenoriu rusų įžeisti, bet tiek šiukšlių, kiek jų yra Rusijoje, net sunku įsivaizduoti. Kasdienybėje baltarusiai tvarkingesni ir tai daug ką keičia.

B. G.: O kodėl tokiu atveju, baltarusiams teko tokia rusiška valdžia?

J. C.: Per visą istoriją Rusijos valdovai vežė Baltarusijos gyventojus į Sibirą. Ten labai daug etninių baltarusių. O į Baltarusiją buvo atvežami rusiško mentaliteto žmonės, sužaloti besąlygiško paklusnumo valdžiai ir Rusijos stačiatikių bažnyčios įtakos. Pabrėžiu, juos sužalojo ne stačiatikybė, o būtent Rusijos bažnyčia. Taip baltarusių kultūra buvo naikinama. Dar visai neseniai buvo sunku išgirsti net tikrą baltarusių kalbą. Juk ji buvo nuolat persekiojama. Tuo tarpu rusų kalba buvo naudojama ne kultūrai skleisti, o kaip prievartos instrumentas, kaip imperinis cementas, kuriuo buvo sukaustyta baltarusių tauta.

B. G.: O kaip dabar gyvena žmonės Baltarusijoje?

J. C.: Žmonės gyvena skurdžiai. Bet dar blogiau, kad jie nebeturi vilties. Kai esi alkanas, bet turi vilties, tai dar neblogai. Tačiau kai jau nebetenki vilties, tai jau visai kas kita. Todėl absoliuti dauguma jaunų žmonių nori išvažiuoti ir išvažiuoja pirmai progai pasitaikius. O likusieji gyvena baimėje. Juk Baltarusijos valdžia visus gerus sumanymus paverčia priešingybėmis. Pavyzdžiui, Vakaruose darbo sutartis reikalinga darbuotojo teisėms užtikrinti. Baltarusijoje priešingai – ji leidžia darbdaviui nuolat grasinti atleidimais. Išeisi į mitingą, specialiosios tarnybos tave nufilmuos – ir būsi atleistas. Tokių pavyzdžių – dešimtys tūkstančių. Be to, neveikia teismai. Jie teisia taip, kaip valdžia nusprendžia. Neseniai du jaunuoliai nuteisti mirties bausme už teroro aktą metro, nors aš labai abejoju, kad jie iš tikrųjų šį nusikaltimą organizavo. Taigi net žmogaus gyvybė yra valdžios rankose.

B. G.: Kiek plačiai paplitę tokie persekiojimai? Jūs žinomas disidentas, bet atvažiavote į Vilnių, sėdite mūsų studijoje, ar bijote ko nors?

J. C.: Iš pradžių mane persekiojo, laužė kojas ir panašiai. Bet paskui jie suprato, kad lengviau aplink mane sukurti vakuumą. Mane visiškai izoliavo. Pavyzdžiui, dar 1997 metais mane pakvietė į naktinę televizijos laidą, kur kalbėjome apie kiną. Kitą rytą laidos vedėjas buvo atleistas. Vieno operatoriaus akreditacija Prezidentūroje buvo panaikinta dėl to, kad jis mane filmavo gatvėje. Šis pavyzdys irgi atskleidžia padėtį Baltarusijoje. Pas mus yra taip: išeik su kamera į gatvę ir po dviejų minučių būsi pastebėtas specialiųjų tarnybų. Taigi, operatoriaus akreditaciją panaikino, visai neslėpdami priežasties. Ir panašiai.

B. G.: Ar daug žmonių Baltarusijoje gyvena taip, kaip jūs?

J. C.: Vis daugiau. Ir jie pradeda suprasti, kad taip įmanoma gyventi. Mes gyvenam įdomiais laikais ir mūsų kūrybiniai darbai įdomūs visam pasauliui. Vieną mano filmą rodė net Pietų Korėjoje. Todėl visiškai įmanoma išgyventi ir gauti finansavimą iš užsienio. Nedidelį, bet mums daug ir nereikia. Juk dokumentinių filmų kūrėjai yra kino juodadarbiai.

B. G.: Jei tokių žmonių ir toliau daugės, ar galimos Baltarusijoje esminės permainos?

J. C.: Paskutiniais duomenimis Lukašenką palaiko 20 procentų gyventojų. Dar įdomiau, kad 80 procentų yra aiškiai prieš jį nusistatę. Bet neaišku, kaip gali kilti permainos. Kas iš lyderių ryšis su valdžia susiremti? Juk Lukašenka, kaip sakoma, ginsis iki paskutinio šovinio. O karinei revoliucijai baltarusiai nėra pasiruošę ir gal būtų geriau, jei ji niekada neįvyktų.

B. G.: O jei vis dėlto Lukašenkos valdžia žlugtų, kokia būtų Baltarusijos ateitis – nauja diktatūra ar demokratija?

J. C.: Lukašenka ypatingas žmogus. Jis labai stiprus, moka įbauginti, jis labai tvirtai laiko valdžią. Tokių pasaulyje nedaug. Todėl vargu, ar kam nors pavyktų be jo diktatūrą išlaikyti. O demokratinei valstybei vadovų atsirastų. Manau, kad Baltarusija labai greitai atsigautų ir įstotų į Europos Sąjungą. Baltarusija – puiki šalis, bet jūs tai žinote.

B. G.: Neįmanoma išvengti temos apie protestus Rusijoje. Ar ten į ateitį taip pat galima žvelgti su viltimi?

J. C.: Protestuoja pirmiausia vidurinioji klasė, kuri nebegali pakęsti aplink tvyrančio mėšlo. Atsiprašau, jei šis žodis ne visai tinka eteriui. Bet būtent šiai klasei buvo sistemingai kliudoma vystytis, todėl šie žmonės ne tokie pavojingi valdžiai. Tačiau šiandien jau pyksta ir ta žemiausia visuomenės grandis, beteisiai žmonės. Jau prieš porą metų filmuodamas pastebėjau, kad ir komunistus, ir demokratus – visus vienija neapykanta Maskvai. Todėl manau, kad arba Rusijoje įsitvirtins normali žmones gerbianti valdžia, arba Rusija žlugs. Ji subyrės į atskirus regionus. Prisimenate Puškino pasaką apie auksinę žuvelę? Rusijos valdžia – kaip ta senutė, kuriai vis negana. Visi jie nori būti pasaulio valdovais – pažvelkite į Putiną.

B. G.: Ir tada lieka prie suskilusios geldos?

J. C.: Taip. Tiesa, sunku pasakyti, ką šiuo atveju reiškia gelda. Gal jie to net nepastebės, nes jiems labai svarbūs pinigai. Iš tikrųjų Rusijos vadovai jau dabar yra prie suskilusios geldos, nes kyšininkauja ir yra žmonių nekenčiami. Bet manau, kad jie sulauks ir dar tragiškesnio galo.

B. G.: Bet normalią demokratinę valstybę ten jau bandė kurti Jelcinas, kurio nesėkmę jūs labai taikliai parodėte savo filme. Tai gal žlugimo scenarijus labiau tikėtinas?

J. C.: Neapsisprendžiu, kas labiau tikėtina, tai priklauso nuo mano nuotaikos. Aišku tik tai, kad tokia padėtis, kaip dabar, ilgai trukti negali. O dėl Jelcino, tai tada buvo daug demokratijos, trūko tik demokratų. Jelcinas buvo caras ir save tokiu laikė, bet jis nenaikino spaudos, nevaržė žodžio laisvės.

B. G.: Tai jis buvo demokratiškas caras?

J. C.: Taip, caras-demokratas. Aišku, Putino iškilimas – Jelcino atsakomybė. Bet savo oponentų, kurie jį kritikavo viešojoje erdvėje, Jelcinas nepersekiojo. Ir, žinoma, didelė klaida buvo tai, kad vadinamieji demokratai patys suklastojo 1996 metų rinkimus. Juk tada turėjo laimėti Ziuganovas. Nemėgstu komunistų, bet jei siekiame demokratijos, turime suprasti, kad dėl jos į valdžią gali patekti ir komunistai. Net Hitleris buvo išrinktas demokratiškai. Lukašenkos pergalė rinkimuose – tai jau apskritai visuomenė kvailumo viršūnė. Bet visuomenė turi teisę ir kvailioti.

B. G.: Rusija labai turtinga, gamtos ir Dievo apdovanota šalis. Bet žmonės ten kažkodėl nesugeba tiesiog gerai gyventi, o visas jėgas nukreipia globaliniams pasaulio užkariavimo planams. Kodėl taip yra?

J. C.: Taip, kiekvienas nori būti kalno karalius. Kai man koks žmogus mitinge pasakoja, kokia baisi valdžia, aš vis galvoju – o tu pats kiek „otkatų“ imtum? Kodėl taip yra? Aš galiu pasiūlyti tik savo versiją, nors nežinau, ar esu teisus. Jau cerkvėje rusai išgirsta, kad yra Dievo vergai. Vergystė nuo mažens pateikiama kaip normali būsena. Kita vertus, dvasininkai ir pačios cerkvės spindi auksu. Taigi, arba esi vergas, arba viešpats. Nėra jokio vidurio. Gal neatsitiktinai pravoslavų teologija nepripažįsta Skaistyklos. Yra tik Pragaras ir Rojus. Be to, rusai visada yra įsitikinę savo teisumu. Jie priešinasi reformoms, nenori nieko keisti. Dėl to ir karą su Gruzija visuomenė palaikė. Esą kaip drįsta gruzinai galvoti kitaip nei mes?

B. G.: Lietuvai, Baltarusijai, Gruzijai ši keista kultūra neišvengiamai tampa nuolatine grėsme. Ko artimiausiu metu turėtume saugotis?

J. C.: Turėtume saugotis Rusijos žlugimo. Tai būtų siaubinga, juk vis dėlto Rusija turi branduolinį ginklą. Dar labiau reikia saugotis kenksmingos Rytų įtakos Vakarams. Jau dabar vakariečiai Rusijoje mokosi imti ir duoti kyšius. Jie tai parsiveža į savo šalis ir moralė smunka Vakaruose. Prisiminkite Šrioderį. Neįsivaizduojama – nupirkti Vokietijos vadovą. Aš, beje, jį gerai pažįstu, jis labai simpatiškas žmogus. Aš buvau tiesiog šokiruotas, kai taip atsitiko. Pasirodo, sumokėjo gerą kainą – tai kaipgi atsisakysi?

B. G.: Jau beveik Šv. Kalėdos. Ko palinkėtumėt Lietuvos žiūrovams švenčių proga?

J. C.: Aš pusiau žydas, tai Šv. Kalėdos man didelė šventė. Gimė genialus žydų berniukas ir džiaugiasi kiekviena šeima – ar gali būti geriau? O linkiu visiems nepamiršti, kas parašyta Knygoje. Toje Knygoje, kuri bendra žydams, krikščionims ir musulmonams. Ši Knyga mums leido išlikti ir sukurti neprilygstamą kultūrą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

lietuvis

lietuvis portretas
nesirupinkit su ta Rusija,nes lietuvos politika primena pasaka apie pastipusia zuvele
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių