Padėtis Mianmare: karinė chunta toliau vykdo genocidą

Rohindžos neturi jokių teisių

Sitvė – Vakarų Mianmaro miestas, kuris pastaruosius ketverius metus sulaukia bene daugiausia į šalį atvykstančios užsienio žiniasklaidos dėmesio. Nedidelėje Rachinų valstijos sostinėje veikia net kelios pabėgėlių stovyklos, kurios atspindi jau ne vieną dešimtmetį besitęsiantį konfliktą tarp etninių musulmonų rohindžų ir budistų rachinų bendruomenių. Žmogaus teisių organizacijos skambina pavojaus varpais dėl vietinės rohindžų bendruomenės, kuri šalyje, labiausiai Sitvės mieste, beveik neturi jokių teisių. Iš rohindžų atimta pilietybė, balsavimo teisė, didelė dalis jų prieš ketverius metus tiesiog buvo uždaryti į šalies viduje perkeltų asmenų stovyklas (IDP camps).

Patekti į rohindžų stovyklą nelengva. Kartu su vertėja užtrunkame kelias dienas, kol gauname visus reikalingus leidimus. Vietos valdžia nepatikliai žiūri į užsienio žurnalistus, atvykstančius į Sitvę. Net oro uoste, apsaugai mano pase pamačius žurnalisto vizą, sulaukiu klausimų, ar neketinu kurti istorijos apie musulmonus ir apskritai, kodėl pasirinkau tokį nesaugų miestą. Kad Sitvėje nesaugu, buvau perspėta dar prieš kelionę į Mianmarą – aplink miestą vyko rohindžų kovotojų ir Mianmaro kariuomenės susirėmimai. Vis dėlto pasakojimas apie rohindžas buvo pagrindinis mano kelionės į Mianmarą tikslas.

Paskutinę dieną Sitvėje, ankstyvą rytą, taksi automobiliu išvykstu į rohindžų stovyklą, esančią visai šalia miesto ribos. Pasas, žurnalisto viza ir kelios kopijos leidimų. Privažiavus stovyklos teritoriją, mus pasitinka ginkluoti apsaugos pareigūnai, turime pereiti du patikros punktus. Kai mūsų automobiliui atidaromi paskutiniai vartai į stovyklą, neapleidžia įspūdis, kad įvažiuojame ne į perkeltų asmenų stovyklą, o į getą. Stovykla apjuosta spygliuotos vielos tvora, o visus galimus išėjimus saugo ginkluota sargyba.

Po kelių minučių kelionės automobiliu kiek atokiau nuo patikros postų mus pasitinka du rohindžų vyrai – Momo ir Abasas (porą dienų prieš kelionę į Sitvę pavyko užmegzti ryšį su jais ir susitarti dėl susitikimo). Išlipę iš automobilio, greitai patraukiame prie vieno medinio namelio, kuriame gyvena Momo šeima. Abu vyrai atsargūs – nenori, kad vietinė sargyba juos pastebėtų duodančius interviu, nes dėl to jiems gali kilti problemų.

Keliai iš stovyklų užblokuoti

„Prieš 2012 m. gyvenome Nazio kaime, visai šalia Sitvės. Bet į kaimą atėjo budistų vienuoliai su policija ir padegė mūsų namus. Neturėjome, kur eiti, tad visi susirinkome kaimo mokyklos kieme. Po maždaug 30 minučių atvyko kariuomenė ir pasakė, kad turime persikelti į stovyklą, tad visi atsidūrėme čia. Iš pradžių čia nieko nebuvo, vėliau pastatyti keli mediniai nameliai, žmonės susirentė pašiūres“, – pasakoja Abasas.

Anot jo, dabar stovyklos palikti negalima, nes visi keliai užblokuoti – negalima nei grįžti į kaimą, nei tiesiog nusipirkti maisto Sitvėje: „Čia nieko neturime, negalime mokytis, dirbti, nėra sveikatos priežiūros ir apskritai jokių teisių. Pasaulinė maisto programa į stovyklą tiekia ryžių, tačiau nė viena Mianmaro nevyriausybinė organizacija mums nepadeda.“

Šalia Sitvės esančioje stovykloje gyvena apie 10 tūkst. žmonių. Nors turtingesni rohindžos gyvena mediniuose nameliuose stovyklos pradžioje, važiuodami gilyn, pamatome daugybę iš įvairių medžiagų suręstų kelių kvadratinių metrų ploto pašiūrių. Tokiuose namuose glaudžiasi gausios šeimos. Kartu su Abasu pasitikęs Momo pasakoja, kad būtent šeimos su mažamečiais vaikais patiria daugiausia sunkumų.

„Iš čia negalime išeiti, bet, jei kas nors atsitinka, pavyzdžiui, rimtai suserga vaikas, turime žūtbūt jį nuvežti į ligoninę. Vienintelis būdas – papirkti policininką. Kad gautume leidimą vykti į ligoninę, policininkams turime sumokėti apie 30 dolerių, dar 30 dolerių sumokame už nuvežimą iki ligoninės. 2012 m., kai buvome uždaryti čia, praradau maždaug 20 tūkst. dolerių. Dabar nieko neturime, mane remia žmonos motina, kuriai pavyko išsaugoti santaupas. Ji kas mėnesį mūsų šeimai duoda apie 50 dolerių. Iš Pasaulinės maisto programos gauname ryžių, bet pusę jų parduodame, kad juodojoje rinkoje galėtume nusipirkti kitų produktų. Jų gauname iš rachinų, kurie atneša prie stovyklos kitų prekių ir parduoda dvigubai brangiau“, – kalba Abasas.

Internete galima rasti daugybę vaizdo medžiagos, kurioje užfiksuotos ne tik dėl ligų ar maisto stygiaus neišgyvenusių kūdikių mirtys, bet ir vietinės kariuomenės prieš stovyklų gyventojus vykdomas smurtas. Tuo metu, kai rohindžos ir didelė dalis užsienio nevyriausybinių organizacijų bando atkreipti dėmesį į musulmonų padėtį Mianmare, kuriame dominuoja budistai, birmiečiai ir rachinų bendruomenė Sitvėje kalba apie rohindžų išpuolius ir iki šiol deginamus kaimus.