Mozambikas – šalis, nepanaši į turistų rojų

Kaip gera gyventi Lietuvoje. Tokia pirmoji mintis kaskart aplanko aktorę Virginiją Kochanskytę, vos grįžusią iš dar vieno Dievo užmiršto pasaulio kampelio. Šiemetė misija Mozambike – jau ketvirtoji UNICEF Lietuva geros valios ambasadorės kelionė į šalį, kur šiurpi akistata su mirtimi ir skurdu tapo kasdienybė.

Myli savo artimus ir šalį

"Pasaulyje – milijardai atstumtųjų, o mes esame išrinktieji. Turime galimybę siekti mokslo, teisę į socialinę apsaugą, sukurta visa valstybinė sistema, kuri mumis rūpinasi. Mozambike – pirmykštė bendruomeninė santvarka, didžioji šalies dalis – skurdūs kaimai su molinėmis arba žagarų trobelėmis ir vos 4 kvadratiniais metrais gyvenamojo ploto", – pasakojimą pradėjo pašnekovė.

Kartu su aktoriumi Petru Repšiu ir operos solistu Merūnu Vitulskiu UNICEF Lietuva misijoje dalyvavusi V.Kochanskytė pripažino – nepaisant to, iš šios šalies gyventojų mes galime daug ko pasimokyti.

"Čia labai stiprus bendruomeniškumo, šeimos jausmas, ir jis sąmoningai ugdomas. O mes, atsisakydami bendruomeniškumo, tradicinės šeimos sampratos, auginame savyje egoizmo slibiną – svarbu, kad tik man būtų gerai, – negražbyliavo Virginija. – Ten to nėra. Galbūt todėl mums lankantis tuose kaimuose pasirodė, kad ten tarsi plevena gerumo aura. Ir tada pagalvoji, kad tokia valstybė turi ateitį."

Pašnekovė prisiminė, kad lietuvių komandą nepaprastai sujaudino epizodas, kai mokykloje prieš pamokas visi moksleiviai sugiedojo šalies himną.

"Merūnas nustebo – kaip darniai, koks susiklausymas. Ir kiekvieną rytą kiekvienoje Mozambiko mokykloje nuo šešerių metukų jie himno žodžiais prisiekia meilę savo tėvynei. Taip, tikrai, ši šalis turi ateitį. O mūsų mokyklų direktoriai svarsto, ar tik nebus pažeistos mokinių teisės. Tad ir nemokame savo šalies himno, dažniausiai jis transliuojamas per garsiakalbius, o tuo metu moksleiviai nardo akimis po savo mobiliuosius", – palygino aktorė.

Išgyvenimo mokykla – ir ožkoms

V.Kochanskytė pripažino, kad tai, ką savo akimis išvydo Mozambike, visiškai sugriovė mitą apie Afriką, kuri nedirba.

"Juk dažnai sakoma, kaip afrikiečiams esą malonu gulėti ir laukti, kol sunoks bananas, o paskui sau gali apie laužą šokti. Nieko panašaus. Matėme labai sunkiai, be atvangos ir daug dirbančius žmones nuo mažiausio iki didžiausio. Dieną visas kaimas tuščias, nes kas tik pajėgia, išėjęs dirbti. Bet ką gali išspausti iš molio, kuris dar visas ir akmenuotas", – niūrią buitį tapė pašnekovė.

Anot Virginijos, nors liūčių periodu vanduo varganas pašiūres merkia per visus įmanomus plyšius, šis metas kaimų gyventojams bent jau dovanoja viltį užsiauginti bulvių, kukurūzų, svogūnų ar kokio kito menko derliaus.

"Kitą pusę metų, kai karaliauja sausra, aplink plyti ta molinga, rusva, dulkina ir kieta Afrikos žemė, pilki medžiai. Keliaudami prie kaimelių matėme šiek tiek besiganančių ožkų. Ir tik dabar supratau, kodėl ožkos moka įlipti į medį – alkanas gyvenimas privertė. Juk jei aplinkui nėra nė žolelės, o medžio viršūnėje matai keletą lapelių, vis tiek kažkaip užsiropši", – šyptelėjo moteris.

Ką jau kalbėti apie galimybę siekti aukštojo mokslo, socialinę apsaugą, elementarius civilizacijos dalykus, tokius kaip elektra, jei viena opiausių šalies problemų – vandens stygius.

"Jo yra tik troškuliui numalšinti. Prie mokyklų, medicinos centrų kasami šuliniai, tačiau į savo kaimą už trijų keturių kilometrų vandenį turi nusinešti pats. Išdžiūvusių upių dumblinose vagose ne liūčių metu užsodinami daržai, jei kur ir yra gysla drumzlino vandens, ji ne gilesnė už pėdą – čia prausiamasi, skalbiama, tas vanduo geriamas, verdamas maistas. Kaip neužsikrėsi, nesusirgsi. Tete provincijoje nešvarų vandenį vartojančios mamos infekcijas perduoda savo kūdikiams, tad neretai vaikai neišgyvena nė pusės metų, nes nuolat viduriuoja", – pasakojo Virginija.

Prie parduotuvių – su ginklais

Vaikų, gimdyvių mirtingumas čia milžiniškas, o įprastai žmonių gyvenimo vidurkis siekia vos 40 metų.

"Vaikai negauna būtiniausių vitaminų. O kur dar skiepų stygius ir sunkus fizinis darbas nuo mažumės. Visa tai taip pakerta imuninę sistemą, kad apie ilgaamžiškumą nė nesvajok. Mozambike pagalbos maisto daviniu gali tikėtis tik tie našlaičiai, kurie liko gyventi vienkiemiuose. Jokių kitų pašalpų niekam nėra. Kiekvienas turi rūpintis savo išgyvenimu. Bet tai tik užgrūdina. Juk pašalpos tik silpnina žmogų, atpratina dirbti, ieškoti išeities, kovoti už save ir už savo artimą, nužudo kūrybingumą", – svarstė pašnekovė.

Tradiciškai UNICEF misijoje dalyvavusi komanda Mozambike filmavo vietos gyventojų buitį ir išgirdo ne vieną skausmo istoriją. Tačiau, anot V.Kochanskytės, žmonės tiesiog pasakojo apie savo gyvenimą, o nesiskundė, kaip jie blogai gyvena.

"Patyrėme, kad kaimuose vaikai net laimingesni už gyvenančiuosius mieste, kuris išties yra piktas ir negailestingas. Tie patys vaikai, kurie tokie simpatiški ir malonūs kaime, mieste – tarsi žvėriukai. Kai išsiruošėme į parduotuvę vandens ir maisto, jie mus apspito labai agresyviai nusiteikę. Ir tai suprantama – kai žarna žarną ryja, kaip nepasidarysi piktas ir agresyvus. Matyt, ne veltui prie kiekvienos parduotuvės stovi apsauginiai su šautuvu, mums net prekių patiems neleido išsinešti – jas išvežė parduotuvės tarnautojas", – baugią situaciją prisiminė pašnekovė.

"Prabangi" kelionė

Penkias dienas tolimoje šalyje praleidę lietuviai gyveno spartietiškomis sąlygomis ir ritmu.

"Fizine prasme tai tikrai nelengva. Iš pradžių susipažįsti su vietiniais UNICEF žmonėmis, jų veikla, po to įsikuri apgyvendinimo vietoje. Kasdien keliesi 6 val. ryto, susiruoši, dvi tris valandas trunka kelionė į kaimą, ten filmuojamos istorijos, grįžus vakare reikia išsiųsti medžiagą į Lietuvą, parašyti dienoraštį, žiūri, jau ir pirma nakties atėjo", – apie įtemptą dienotvarkę pasakojo Virginija.

Pašnekovė prisiminė, kad į misiją pirmą kartą vykęs M.Vitulskis feisbuke neišvengė tradicinių kandžių replikų esą susiruošė paturistauti už dyką – nejau tokia žvaigždė pinigų neužsidirba!

"Išties kelionė su "viskas įskaičiuota" paketu: gyvenome viešbutyje, kuriame neveikė dušas, vandenį tualete nupylinėjome puodeliu ir buvome nesimaudę visą savaitę", – ironizavo pašnekovė.

Virginija prisipažino ir pati nuolatos sulaukianti klausimų, kodėl jai svarbu dalyvauti šioje misijoje. Anot moters, įpareigoja ne tik UNICEF geros valios ambasadorės titulas.

"Kiekvienam civilizuoto pasaulio piliečiui reikėtų bent kartą aplankyti kažkurią skurdžiausių pasaulio šalių ir pasižiūrėti į vaikų bei jų mamų akis. Akis, alkstančias gyvenimo. Ir tose akyse jie ir pamatytų prašymą – padėkite man išgyventi. Kai atsiduri tokioje vietoje, supranti, kad mūsų civilizuotas pasaulis, toks išsimokslinęs, toks turtingas, privalo galvoti apie šiuos atstumtuosius, kurių yra milijardai. Nes jei mes jiems nepadėsime išspręsti jų problemų, jie su tomis problemomis ateis pas mus", – neabejoja pašnekovė.

Svetimų reikalų nebėra

Ar ne taip jau nutiko su pabėgėliais, dabar užplūdusiais Europą, retoriškai klausė moteris.

"Naujo gyvenimo realybė liudija, kad ne mūsų reikalų šiame pasaulyje nebėra ir nebebus – pasaulio problemos mus suras bet kur. Tai gal geriau padėti išspręsti tiems pabėgėliams jų skaudžias problemas, kol jie dar namie. Gal keliaukime pas juos ir padėkime jiems jų namuose. Jie tik nudžiugs – kas norėtų palikti savo namus, jei juose gera gyventi?" – šiuo metu daugelį jaudinančia tema kalbėjo moteris.

Anot Virginijos, Mozambike, kaip ir kitose skurdžiose pasaulio šalyse, UNICEF deda labai daug pastangų, kad vietos gyventojai turėtų galimybe pasinaudoti tiek medicinine pagalba, tiek lavinti. Tačiau vien šios organizacijos pastangų nepakanka.

"Atsisakę vieno puodelio kavos mes galime išgelbėti vieną vaiką, nes skiepai, ko gero, kainuoja pigiau nei tas puodelis kavos. Tiesiog kartais apie tai nepagalvojame. Ir pats Merūnas prisipažino, jog kai reportažus iš tokių misijų matai per televiziją, tai atrodo tarsi koks kinas – lyg ir netikra, kažkur labai toli nuo tavęs", – kalbėjo pašnekovė.

Anot Virginijos, Mozambiko gyvenimo realybę patyręs M.Vitulskis sau pažadėjo, jog kai jo vaikai paaugs, jis su jais būtinai čia sugrįš, kad jie turėtų supratimą, kas yra tikras gyvenimas.

Jautrias, graudžias, nepagražintas istorijas spalio 31 dieną Lietuvos žiūrovai išvys specialiame TV3 ir UNICEF Lietuvos nacionalinio komiteto televizijos šou, kuris visus geros valios žmones kvies paremti Mozambiko našlaičius.

Skaičiai ir faktai

Mozambikas – viena vargingiausių pasaulio valstybių Pietryčių Afrikoje, pagal pragyvenimo lygį užimanti 178 vietą iš 187 šalių. Skaičiuojama, kad čia daugiau nei pusė žmonių gyvena ties skurdo riba arba žemiau jos. Mozambike fiksuojamas ir vienas didžiausių pasaulyje vaikų iki penkerių metų mirtingumo lygis. Kiekvienais metais dėl maliarijos, prastos mitybos, kvėpavimo takų infekcijų, ŽIV/AIDS, prastų gimdymo sąlygų, viduriavimo 26 tūkst. gimusių vaikų neišgyvena iki pirmo mėnesio, 55 tūkst. nesulaukia savo pirmojo, o 85 tūkst. – penktojo gimtadienio. Šalies rykštė – daugiau nei 2 mln. našlaičių.