Mirė Vokietijos „Rytų politikos“ pionierius

Vokietijos valstybės veikėjas Egonas Bahras (Egonas Baras), vienas iš pagrindinių architektų, kūrusių Rytų politiką (Ostpolitik), padėjusią sumažinti įtampą per Šaltąjį karą ir palengvinti pakartotinį Vokietijos suvienijimą, mirė būdamas 93 metų.

Socialdemokratų partijos lyderis Sigmaras Gabrielis (Zigmaras Gabrielis) ketvirtadienį sakė naujienų agentūrai DPA, kad E.Bahras mirė naktį.

Dirbdamas valstybės sekretoriaus poste Vakarų Vokietijos kancleriui Willy Brandto (Vilio Branto) vyriausybėje, E.Bahras padėjo vesti derybas tarp Rytų ir Vakarų Vokietijos, taip pat plėtoti diplomatiją su Sovietų Sąjunga.

E.Bahras taip pat dirbo specialiųjų reikalų ministru, vėliau – ekonominio bendradarbiavimo ministru W.Brandto įpėdinio Helmuto Schmidto (Helmuto Šmito) vyriausybėje.

S.Gabrielis sakė, kad E.Bahras „tikėjo laisvės galia ir dialogo jėga; tai buvo „pokyčių per suartėjimą“ pagrindas“.

„Tik nedaugeliui politikų pavyksta pakeisti pasaulį, pasitelkus idėją, ir pamatyti, kaip jų vizija tampa tikrove dar jiems gyviems esant“, – socialdemokratas užsienio reikalų ministras Frankas-Walteris Steinmeieris (Frankas Valteris Šteimejeris) rašo savo pranešime.

F.-W.Steinmeieris sakė, kad „radikaliai nauja Rytų politika“, išvystyta E.Bahro „tikrąją prasme pakeitė istorijos tėkmę ir padarė įmanomą Vokietijos bei Europos suvienijimą“.

E.Bahras dar liepos pabaigoje lankėsi Maskvoje, kur susitiko su buvusiu Sovietų Sąjungos lyderiu Michailu Gorbačiovu, tardamasis, kaip būtų galima sumažinti įtampą tarp Berlyno ir Rusijos dėl krizės Ukrainoje.

Tačiau kritikai, tarp jų F.-W.Steinmeieris, teigė, kad jo iniciatyva yra pernelyg nuolaidžiaujanti Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui.

Šaltojo karo pradžioje E.Bahras atmetė užsienio politiką Maskvos atžvilgiu, grindžiamą jėgos pozicijomis ir karinės galios demonstravimu, rinkdamasis „mažų žingsnių politiką“, pagrįstą įtampos mažinimo iniciatyvomis ir dialogu.

Jo vizija atvėrė kelią Vakarų Vokietijos sutartims su Sovietų Sąjunga, Rytų Europos komunistinio bloko šalimis ir galiausiai su Rytų Vokietija.

Daugelis istorikų sakė, kad šis indėlis sukūrė pagrindą M.Gorbačiovo pradėtoms reformoms ir Berlyno sienos griuvimui 1989 metais.

E.Bahras, tapęs W.Brandto padėjėju, kai šis dar buvo Vakarų Berlyno meras, susitiko su JAV prezidentu Johnu F.Kennedy (Džonu F.Kenedžiu) 1963 metais per jo vizitą Vakarų Vokietijoje, tapusį įsimintiną dėl Amerikos lyderio jaudinamos kalbos „Aš esu berlynietis“ (Ich bin ein Berliner).

Prieš dvejus metus minint to vizito 50-ąsias metines E.Bahras prisiminė, kad vokiečiai iškart suprato J.F.Kennedy „sprogstamų“ žodžių prasmę, vadindami tą kalbą „nerašytu paktu“ su Sovietų Sąjungos lyderiu Nikita Chruščiovu.

„Berlyniečiai instinktyviai žinojo, kad gali jaustis saugūs“, – pažymėjo jis.