Istorijos įdomybės: ugnies aplankyti burlaiviai

Gaisras laive – viena iš grėsmingiausių katastrofų jūroje. XIX a. dažniausiai nuo ugnies kentėdavo mediniai burlaiviai.

Nors pypkės buvo atimtos

„Ocean Monarch“ buvo vienas iš devynių stambesnių paketbotų (pašto ir keleivių laivas), kurie buvo pastatyti pagal garsaus amerikiečių konstruktoriaus Donaldo McKay projektą. Jis priklausė garsiai to meto britų laivybos kompanijai White Star Line, vežiojusiai paštą ir keleivius per Atlanto vandenyną.

1848 metų rugpjūčio 24 dieną aštuntą valandą ryto 55 metrų ilgio, 1301 tonų vandens talpos burlaivis „Ocean Monarch“ buvo išvilktas iš Liverpulio uosto į atvirus vandenis. Tuo metu laive buvo 396 žmonės: 322 emigrantai, 32 pirmos ir antros klasės keleiviai, 42 įgulos nariai. Oras buvo gražus, visų nuotaika gera.

Po pusiaudienio, kai laivas jau plaukė maždaug už 6 jūrmylių nuo šiaurinės Velso pakrantės, stiuardas pranešė kapitonui Murdokui apie sklindančius dūmus iš apatinio denio. Kapitonas įsakė nedelsiant patikrinti kas ten atsitiko.

Iš kur galėjo kilti gaisras, jei prieš išplaukiant iš emigrantų, apgyvendintų žemutiniame denyje, buvo atimtos pypkės ir skiltuvai? Matyt, kai kas išvengė tokios konfiskacijos. Nusileidęs į apačią kapitono padėjėjas išvydo ne dūmus, bet jau siautėjančią liepsną.

Degė ir skendo

Pirmiausia liepsnos liežuviai iš apačios pasirodė laivagalyje, todėl kapitonas įsakė pasukti laivą prieš vėją. Toks manevras nepadėjo užgesinti gaisro. Tada buvo nutarta nuleisti inkarą, sustabdyti laivą ir toliau kovoti su gaisru. Ugnis sparčiai plito, persimetė net į stiebuose kabančias bures. Degančių burių gabalai ir rėjos pradėjo kristi ant denio.

Panikos apimti keleiviai ir įgulos nariai išsigelbėjimo ieškojo priekinėje laivo dalyje. Kai kurie bandė lipti į foko stiebą, bet jis greitai lūžo ir žmonės atsidūrė vandenyje. Gaisrui vis labiau plintant, daugelis denyje buvusių žmonių pradėjo šokti už borto. Ne visiems pavyko nusitverti kokį nors medienos gabalą, ant kurio galėtų išsilaikyti kol ateis pagalba.

Laimingo atsitiktinumo dėka tuo metu pro šalį plaukė iš regatos grįžtanti jachta „Queen of the Ocean“ ir su vizitu į Didžiąją Britaniją vykstanti Brazilijos fregata „Affonso“. Jie pirmieji pradėjo rinkti vandenyje besikapstančius žmones. Netrukus į katastrofos vietą atskubėjo amerikiečių garlaivis „New World“ ir britų garlaivis „Prince of Wales“. Šie keturi laivai išgelbėjo tik 218 žmonių, likusieji žuvo liepsnose arba nuskendo.

Nepraėjus nei dviem valandom nuo gaisro pradžios, nebaigęs savo pirmojo reiso, nuskendo ir burlaivis „Ocean Monarch“.

Pabėgo iš degančio laivo

Panašus likimas ištiko ir kitą „White Star Line“ kompanijos laivą. Kliperis „Blue Jacket“ buvo vienas greičiausių ir prabangiausių XIX amžiaus burlaivių. „US Nautical magazine and Naval journal“ rašė, kad 1854 metais į vandenį nuleistame 67 metrų ilgio paketbote buvo įrengta 20 elegantiškų kajučių su madingais baldais ir brangiais kilimais, ventiliacija, voniomis.

Jau pirmajame savo reise kliperis „Blue Jacket“ įrodė, kad mažai kas gali su juo rungtyniauti. Atstumą nuo Bostono iki Liverpulio jis įveikė per 12 dienų ir 10 valandų. Vėliau kliperis beveik 15 metų be jokių nuotykių plaukiojo tarp Anglijos ir Naujosios Zelandijos bei Australijos, vežiodamas nedidelę grupę keleivių ir įvairius krovinius.

Į lemtingąjį reisą „Blue Jacket“ išplaukė 1869 metų kovo pradžioje iš Naujosios Zelandijos. Tuomet jame buvo, įskaitant įgulą ir keleivius, 71 žmogus. Ties Folklendų salomis netikėtai užsidegė triumuose sukrauti linai. Keturias dienas jūreiviai ir keleiviai bandė gesinti gaisrą, tačiau jo neįveikė. Pradėjus rusenti pertvaroms ir deniui, į vandenį buvo nuleistos dvi gelbėjimosi valtys.

Po savaitės valtį su 36 iš degančio laivo pabėgusiais žmonėmis išgelbėjo pro šalį plaukiantis vokiečių burlaivis „Pyrmont“. Kita valtis daugiau kaip tris savaites dreifavo vandenyne. Kai ją pastebėjo praplaukiantis laivas, valtyje buvo likę tik trys gyvi žmonės. Badas ir troškulys nusinešė 32 žmonių gyvybes.

Supleškėjo prie krantinės

Amerikiečių keturių stiebų burlaivis „Great Republic“ buvo pats didžiausias visų laikų medinis kliperis. 1853 metais pastatytą 122 metrų, 4555 tonų talpos kliperį amžininkai laikė laivų konstruktoriaus ir statytojo Donaldo McKay šedevru.

„Great Republic“ buvo skirtas transatlantiniam krovinių pervežimui. Energingieji amerikiečiai tikėjosi, kad turėdami didžiausią krovininį laivą, galės sėkmingiau kovoti su savo amžinais konkurentais britais. Nieko stebėtino, kad abejose Atlanto pusėse šis burlaivis, dar nepradėjęs plaukioti, sulaukė didžiulio dėmesio. Apie jį rašė beveik visi didieji Amerikos ir Europos laikraščiai.

1853 metų gruodžio 20 dieną, kai „Great Republic“ jau buvo pasiruošęs išplaukti į savo pirmąjį reisą, Niujorko uoste kilo gaisras. Užsidegė palei uosto krantines išsirikiavę mediniai pastatai. Nuo jų ugnis persimetė ant kliperio. Netrukus jis suliepsnojo kaip didžiulis laužas. Degančios burės ir rėjos krito ant denio. Suliepsnojęs kliperio korpusas sudegė iki pat vaterlinijos. Užsidegė ir triumuose esantys kroviniai. Pagaliau liepsnojantis laivas nugrimzdo.

Laimei šį kartą burlaivyje kilęs gaisras nepareikalavo žmonių aukų, bet prislėgė jo statytoją D.McKay. Laikraščiai rašė, kad genialus laivų konstruktorius nukentėjo finansiškai, palūžo fiziškai ir dvasiškai. Laivo liekanos, gavus draudimą, buvo parduotos keliautojui, laivų projektuotojui, kapitonui Natanieliui Palmeriui. Jis per keletą metų atstatė „Great Republic“ ir vėl paleido keliauti per jūras ir vandenynus. Šiek tiek sutrumpėjęs burlaivis dar 19 metų vandenynus gabeno įvairiausius krovinius, kol 1872 metais ties Bermudų salomis užklupusi didelė audra jo nepaskandino.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių