E. Račius: kariuomenė pabandė susigrąžinti įtaką

Nepavykęs karinis perversmas Turkijoje ir jo padariniai. Apie tai pokalbis su Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi, dr. Egdūnu Račiumi.

– Kalbant apie nepavykusį pučą Turkijoje, versijų yra daug ir įvairių: vyriausybė kaltina Fethullahą Guleną ir judėjimą "Hizmet"; F.Gulenas – Recepą Tayyipą Erdoganą ir t.t. Profesoriau, ką jūs galite pasakyti apie to įvykio aplinkybes?

– Reikėtų pažvelgti retrospektyviai ir paklausti, kokie procesai Turkijoje vyko per pastaruosius bent jau penkiolika metų? Mano galva, viena pagrindinių transformacijų buvo ta, kad sistemos garantu Turkijoje buvusi kariuomenė nustojo juo būti. Čia būtų bendresnis dalykas, o, kalbant konkrečiai, iki "Teisingumo ir plėtros partijos" (AKP) atėjimo į valdžią Turkijos politinėje sistemoje, politinėje kultūroje dominavo kariuomenė. Kitaip sakant, neatsižvelgus į kariuomenės lūkesčius, buvo neįmanoma daryti tiek vidaus, tiek užsienio politikos.

Tai yra viena; kita – kokia buvo ta politinė kultūra?

Kariuomenė buvo iš principo kemalistinė. Tiesa, iki 2000 m. sistema Turkijoje jau buvo jeigu ne postkemalistinė, tai bent jau nebe tokia kemalistinė, kokia buvo iki 1960 m. ar pan., visgi viena svarbiausių nuostatų buvo ta, kad religija buvo kontroliuotina valstybės, taigi tam tikra prasme ir kariuomenės. Jeigu prisiminsime XX a. pab. įvykdytą tą zomšinį perversmą, jis ir buvo siejamas su tuo, kad kariuomenė mėgino pažaboti konservatyvių, religiškai angažuotų politikų iškilimą.

R.T.Erdoganas, to perversmo metu buvęs dar jaunas, buvo įkalintas už tai, kad citavo religinį poetą. Be abejo, nenoriu visko suvesti į R.T.Erdoganą, jo asmenį. Ta prasme, kad jis, kaip žmogus, kuris tada nukentėjo nuo kariuomenės, dabar suvedinėja sąskaitas. Jeigu žiūrėsime plačiau, AKP atstovauja tam konservatyviam visuomenės sparnui, kuris, kaip matome, proporciškai auga. Tiesa, buvo rinkimai, kuriuose AKP pasirodė prasčiau, visgi didelė, jeigu ne didžioji, dalis Turkijos visuomenės pritaria AKP reformoms, tarp jų – sugrįžimo į konservatyvesnę, religinės moralės kontroliuojamą padėtį tiek politiniu, tiek visuomeniniu lygiu.

Ką tai reiškia? Ogi tai, kad tarp tų, kaip sakau, begalės įvairių reformų, AKP, gavusi piliečių palaikymą, ėmėsi fundamentalių pertvarkymų, pirmiausia – kariuomenės atžvilgiu.

Taigi kariuomenė nustojo turėjusi tą, sakykime, prievaizdo statusą. Kitaip tariant, AKP su R.T.Erdoganu, Abdullahu Gulu, Ahmetu Davutoglu ir kt. priešakyje pasiekė tai, kad kariuomenė buvo marginalizuota politinėje sferoje.

Taip pat ir kemalistinės jėgos – jos tapo jeigu ne marginalizuotos, tai virto tokia permanentinė opozicija.

Ką mes matome? Kariuomenė, viena vertus, yra marginalizuota ir išstumta. O kariuomenę palaikanti visuomenės dalis per politines partijas, kaip galėjome stebėti, rinkimuose demokratiniu būdu niekaip nesugeba sugrįžti į valdžią. Jeigu neklystu, jau įvyko ketveri rinkimai, kuriuose AKP visomis formomis – nuo parlamento, savivaldos iki prezidento rinkimų – nugalėjo. Kita vertus, tai reiškia nutolimą nuo tų kemalistinių idealų ir, kaip sakau, ne tik visuomenės, bet ir politinės sistemos konservatyvėjimą religine prasme. O visa tai kelia didelę grėsmę kemalistiniams idealams, ideologijai. Tad aš būčiau linkęs tikėti, kad kariuomenė, kalbant apie perversmą, tiesiog pabandė susigrąžinti prarastą vaidmenį.

Ar galėjo tame sudalyvauti "Hizmet"? Negaliu sakyti, kad turiu kokios nors informacijos, vis dėlto "Hizmet" judėjimas nebėra stiprus arba toks stiprus, koks jis buvo iki tada, kai F.Gulenas susipyko su R.T.Erdoganu.

Anksčiau F.Gulenas ir R.T.Erdoganas veikė paraleliai, kol, sakykime, susitvarkė su kemalistinės ideologijos atstovais, tiek kariuomenėje, tiek politinėse partijose. Tada jie susipyko dėl skirtingų vizijų, kokia turėtų atrodyti visuomenė ir, žinoma, valstybė. Jie abu puoselėjo tos, kaip sakiau, labiau konservatyvesnės, religingesnės valstybės viziją, bet kokia konkrečiai turėtų būti valstybė, jie nesutarė.

Kitaip sakant, jeigu kaltintume F.Guleną, reikėtų nepamiršti, kad tiek jis, tiek AKP – tai dvi konservatyvios, religinės jėgos, mėginančios kovoti dėl valdžios ir nulemti nacijos likimą. Tada prie ko čia kariuomenė? Kariuomenė juk kaip tik yra antireliginė.

Kitas klausimas – ar F.Guleno šalininkai galėjo tikėtis sėkmingai įvykdyti perversmą? Nebūčiau linkęs tuo tikėti.

Bet dar svarbesnis dalykas yra tas, kad F.Gulenas per pastaruosius keturis dešimtmečius demonstravo, jog nesmurtinėmis priemonėmis – švietimu, papirkinėjimu, t.y. baltu papirkinėjimu, pavyzdžiui, įvairiomis dotacijomis ir kt. – įmanoma pasiekti labai daug. Jeigu pažvelgtume į "Hizmet" judėjimo sėkmę Europoje ar Afrikoje (tarp musulmoniškų bendruomenių), tai yra kolosalu. Kitaip sakant, niekur F.Gulenas nesiėmė smurto, priešingai, jis propagavo taikų koegzistavimą, be to, labai daug dėmesio skyrė švietimui. Jo universitetai – vieni geriausių Balkanuose. Albanijoje "Hizmet" yra tiesiog užvaldęs formaliąsias musulmonų struktūras.

Ką tuo noriu pasakyti? F.Gulenui ir jo judėjimui tikrai nebūtų nei paranku įvykdyti tokį perversmą, nei morališkai pateisinama. Kitaip sakant, toks judesys parodytų, kad elgiamasi visiškai priešingai nei 40 metų buvo skelbiama. Tai reikštų, kad kur nors Afrikoje jis paprasčiausiai prarastų galimybę patraukti žmones į savo pusę. Kam to reikia.

Kita vertus, pažvelgus į Turkiją, bet kas, kas tik nutinka šalyje, pavyzdžiui, išsijungia elektrinė ar nuvirsta medis, – R.T.Erdoganas visuomet pasistengs įvardyti vienintelį kaltininką – F.Guleną. Tad nestebina tai, kad F.Gulenas vėl buvo apkaltintas. Tiesą sakant, būtų keista, kad R.T.Erdoganas nebūtų įvardijęs F.Guleno jeigu ne organizatoriumi, tai bent jau davus palaiminimą tam maištui.

Žinoma, F.Gulenas turi įtakos ir kariuomenėje, ir visuomenėje. Tačiau net jeigu pasirodys, kad už perversmo slypėjo tos sekuliarios, kemalistinės jėgos, esančios tiek kariuomenėje, tiek politinėse partijose, neabejotinai, R.T.Erdoganas padarys viską, kad pašalintų iš kariuomenės ir iš visur kitur "Hizmet" žmones. Netgi galiu leisti sau tikėti, kad tie generolai ar kiti kariškiai, kurie dalyvavo perversme, nors jie ir neturi jokių ryšių su "Hizmet", bus įvardyti F.Guleno sekėjais.

Čia yra Turkijos skaidrumo ir apskritai teisingumo problema. Kitaip tariant, tie procesai, kurie buvo labai viltingi, kuriuos skatino ES, kai AKP atėjo į valdžią, – kurdų etnoso pripažinimas, jų teisių užtikrinimas ir t.t. – egzistuoja tikimybė, kad viskas pasisuks į kitą pusę. Tikėtina, kad R.T.Erdoganas bus dar mažiau demokratiškas. Tiesa, reikėtų luktelėti ir pažiūrėti, kas vyks su politine sistema.

– Kai kurie Turkijos vyriausybės atstovai pareiškė, esą už sąmokslo slypi JAV. O dar ir F.Gulenas gyvena Pensilvanijoje...

– JAV diplomatijos vadovas Johnas Kerry paskelbė, kad kalifato ("Islamo valstybės") dienos – suskaičiuotos. Neaišku, kiek jis turėjo galvoje tų dienų – 600 tūkst. ar 15 – bet JAV gyvybiškai būtina turėti stabilią Turkiją. Demokratinė ar nedemokratinė Turkija, ji Amerikai yra reikalinga kaip stabili ir patikima partnerė: pirma, kaip NATO narė; antra, kaip sąjungininkė kovojant su kalifatu.

Amerikiečiams leisti sau galvoti apie valdžios pakeitimą Turkijoje nedemokratiniais būdais yra rizikinga. Juk perki jau net ne katę maiše, o galbūt net drakoną. Niekada negali žinoti, kuo tai gali baigtis, –  ir Sirijos, Irako, Libijos ar kokiais kitais scenarijais, atsižvelgus į kurdų klausimą ir kt.

Kitaip sakant, labai sunku įsivaizduoti, kad JAV galėtų palaikyti sąmokslininkus, kurie net neaišku, į kurią pusę gali pasukti Turkiją.

– Užsiminėte apie padarinius. Kalbant apie turkų kariuomenę, ji, ko gero, bus ilgam, jeigu ne visam laikui atitraukta iš politinio gyvenimo?

– Mane net nustebino tai, kad dar vis radosi generolų ir kitų kariškių, kurie sukilo. Juk kariuomenė buvo reikšmingai apvalyta. Žinome tą Ergenekono skandalą, kurio metu, regis, visus, kuriuos galėjo, nuteisė. Aš įsivaizduoju, kad tai – paskutinių apkasų sukilimas. Ir tai – pabaiga, kariuomenė neatsities.

Kitas klausimas, kaip elgsis ultrakairiosios organizacijos, pajutusios kariuomenės silpnėjimą? Arba, ką darys kalifatas? Jeigu kalifatas bus sužlugdytas, dalis jo gyventojų, piliečių ar kovotojų, kad ir kaip juos pavadinsime, bus priversti judėti. Kur jie migruos? Kažkas, žinoma, keliaus į Afriką, į Centrinę Aziją, bet dalis jų potencialiai gali prisijungti prie maištininkų.

Turkijos vyriausybė nėra visiškai neteisi sakydama, kad tarp kalifato ir kurdų yra tam tikras aljansas, nepaisant to, kad kurdai – nereligingi, o kalifatas pozicionuoja save kaip religinę valstybę. Tie piliečiai, kurie moka valdyti ginklus, nebūtinai pritaria ideologijoms universaliai, bet jei jie pateks į situaciją, kai negali gyventi arba pritarti toms vyriausybėms, kurios yra jų šalyse, konkrečiai kurdai Turkijos vyriausybei, o visi kiti – Sirijos arba Irako, tai tam tikras aljansas yra tikėtinas. Šia prasme, Turkija gali pajusti gana didelį smūgį.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių