D. Liekis. Černobylio dienoraščiai - kaip radiacija sklaidoma kyšiais

14 ar 15 – tiek kartų esu kirtęs saugomą evakuotos Černobylio zonos ribą. Pirmąjį kartą atvykau su turistų grupe ir užmezgiau ryšius su vietos ekologais. Netrukus gavau leidimą apsistoti perimetre septynias dienas ir atlikti vabalų monitoringą radioaktyvioje zonoje. Ten praleista savaitė leido pažvelgti į Černobylio užkulisius ir atsikratyti holivudinių stereotipų.

Netgi po nelaimės 1986-ais jėgainė ir toliau gamino elektros energiją iki 2000-jų. Todėl pirmiausia reikėtų paminėti, kad Černobylio apylinkės nėra visiškai apleistos. Jos griežtai saugomos ir kontroliuojamos Ukrainos karinių pajėgų. Iki praeitų metų už evakuoto perimetro saugą buvo atsakinga Ukrainos specialiųjų situacijų ministerija. Vėliau valdymą perėmė aplinkos ministerija ir įvedė savą tvarką, kuri tapo nepalanki korumpuotiems zonos vidaus pareigūnams. Milžiniškus pinigų srautus nešęs turizmas buvo smarkiai apribotas, o vienu metu net ir uždraustas.

Į priekį - netikslūs turistų sąrašai, atgal - radiacijos prisikaupęs autobusas

Iki valdžios pasikeitimų visos į zoną įvažiuojančios grupės privalėjo kirsti pagrindinį kontrolės postą „Dediatki“ pietuose. Čia juos pasitikdavo įspėjamieji ženklai dėl padidėjusio radiacinio fono ir agresyviai nusiteikę pareigūnai. Pastarieji keldavo daug rūpesčių turistus lydintiems gidams, mokėdavusiems nustatytą įvažiavimo mokestį ir dar papildomai rinkdavo pinigus grynaisiais, kuriuos mokėdavo užkardų pareigūnams. Priešingu atveju įvažiuojančių civilių sąrašai tapdavo „netikslūs“ ar iš viso „prapuldavo“ ir autobusas turėdavo laukti prie zonos ribos iki keleiviai nuspręs „susitarti gražiuoju“ arba grįžti atgal į Kijevą.

Sėkmingai įvažiavusi, apžiūrėjusi labiausiai lankomas zonos vietas (Pripetės pramogų parką, Černobylio reaktorių) grupė turi grįžti atgal per tuos pačius kontrolės postus. Tik išvažiuojant tenka praeiti radiacinę patikrą, kurios metu dozimetristas tikrina transporto priemonės vidaus ir išorės užterštumą. Pagal nustatytą tvarką, iki tam tikros radiacinio užterštumo normos, transporto priemonę galima išvalyti ir saugiai paleisti į Ukrainos kelius.

Tačiau procedūra tapdavo įmanoma tik patenkinus užkardos patrulių finansinius lūkesčius. Priešingu atveju dozimetristas prabildavo apie galimai per didelį radiacijos kiekį ant mašinos dugno. O pagal nustatytą tvarką tokia transporto priemonė turi būti konfiskuota ir nutempta į technikos kapinyną.

„Tai kur tie jūsų mutantai?“

Žinoma, iki pasikeičiant valdžiai „džiunglių įstatymai“ daugiausiai streso keldavo grupes lydintiems gidams, o ne turistams. Daugeliui jų, o ypač vakariečiams, kariškių elgesys ir jų sunkaus kalibro ginklai, permesti per petį, buvo tikra egzotika. Gidas Nikolajus, su kuriuo dirbau zonoje nuo pat pradžių, visą laiką sakydavo, kad „vietos pareigūnai, kai atiduoda pagarbą ir nukelia kepurę, drauge su ja nukelia ir sveiką protą, todėl jų reikia saugotis labiau, nei Černobylio mutantų“.

Apie mutantus dažniausiai kalba į zoną atvažiuojantys turistai. Prisižiūrėję filmų ir prisiklausę istorijų, jie tikisi Pripetės skersgatviuose pamatyti dvigalvių šunų ir žmogaus-žvėries hibridų. Kartą į Černobylio apylinkes atvykęs „National Geographic“ fotografas vos išlipęs iš autobuso paklausė „Na, tai kur tie jūsų mutantai?“.

Vyras buvo rimtai nusiteikęs užfiksuoti mutavusių gyvūnų, tačiau išvyko su idėja dokumentiniam filmui apie Pripetės apylinkėse gyvenančią naminę katę. Laukinių žvėrių čia netrūksta - nuo Pripetės gatvėse maklinėjančių briedžių iki jos daugiabučių rūsiuose vadas vedančių vilkų.

Radioaktyvių dalelių kolekcija

Neretai gidai norėdami palikti dar daugiau įspūdžių atvykusiems lankytojams demonstruoja radioaktyvių dalelių kolekciją. Jos autorius, čia nuolatos dirbantis grupių vadovas Ženia. Laisvu laiku jis keliaudavo po perimetrą nešinas dozimetru ir ieškodavo vietų su didesniu radiaciniu fonu. Kai aparatas pradedavo garsiai pypsėti informuodamas apie pavojingai aukštą radiacinį foną, Ženia sustodavo ir pradedavo žvalgyti aplinką. Galiausiai aptikęs radiaciją skleidžiantį žemės lopinėlį jis pradėdavo sklaidyti smėlį, kol galiausiai likdavo menka saujelė, kurioje matydavosi juoda kruopa.

Tai nelaimės naktį į orą išspjautos reaktoriaus šerdies nuolauža. Mažose švino dėžutėse tokie radiniai keliaudavo į Ženios kambarį Černobylio nakvynės namuose. Vėliau tą kolekciją, klykiant dozimetrui, gidai demonstruodavo drąsiausiems turistams.

Tokie kaip Ženia perimetre vadinami „stalkeriais“. Jie patys ieško didelį radiacinį foną spinduliuojančių objektų ar vietų ir vėliau apie jas rašo savo tinklaraščiuose.