Tūkstančiai žmonių dainuos nemėgstamiausią A.B.Breiviko dainą

Ketvirtadienį Osle susirinkę tūkstančiai protestuotojų dainuos nemėgstamiausią A. B. Breiviko dainą, kurią jis vadina marksistų indoktrinacijos metodu.

Surengus interneto kampaniją, daugiau kaip 5 tūkst. žmonių teigia ketinantys susirinkti aikštėje prie Oslo teismo rūmų, kur šiuo metu teisiamas 77 žmones pernai vasarą nužudęs Andersas Behringas Breivikas. Ten jie atliks norvegų atlikėjo Lillebjoerno Nilseno dainą „Vaivorykštės vaikai“.

Aikštėje teigia būsiantis ir L. Nilsenas bei visų penkių Šiaurės šalių – Norvegijos, Švedijos, Suomijos, Danijos ir Islandijos – kultūros ministrai. Panašūs renginiai vyks ir kitose Norvegijos vietose, praneša naujienų agentūra AFP.

33 metų A. B. Breivikas praėjusį penktadienį teisme teigė, kad L. Nilsenas yra „labai geras marksisto pavyzdys“, kuris infiltravosi į kultūrinę sceną, o ši daina naudojama „norvegų moksleivių smegenims plauti“.

Reaguodami į jo komentarus, du norvegai pradėjo kampaniją „Facebook“, ragindami liaudį „atsiimti dainą“ ir drauge ją sudainuoti prie teismo rūmų.

„Jaučiausi taip, tarsi jis tryptų dainą, su kuria užaugau ir kurią dainuoju savo vaikams“, – visuomeninei televizijai NRK teigė viena protesto iniciatorių Lill Hjoennevaag.

Ši daina – adaptuota amerikiečių dainininko Pete`o Seegero dainos „My Rainbow Race“ versija. Šis kūrinys Skandinavijos šalyse labai populiarius. Dainos priedainyje skamba tokie žodžiai: „Kartu mes gyvensime, kiekviena sesuo, kiekvienas brolis, maži žalios žemės ir vaivorykštės vaikai“.

L. Nielsenas nesutiko su A. B. Breiviko pateikta dainos interpretacija.

„Iš tiesų, ten dainuojama ne apie žmones, o apie gamtos apsaugą“, – dienraščiui „Aftenposten“ kalbėjo jis.

Pernai liepos 22 dieną, A. B. Breivikas prie vyriausybinio pastato Osle susprogdino bombą, pražudžiusią 8 žmones, o tuomet netoli esančioje saloje nušovė dar 69 žmones, daugiausiai paauglius, dalyvavusius Darbo partijos jaunimo stovykloje.

Nors jis prisipažino išpuolius įvykdęs, savo kaltės nepripažįsta, teigdamas, kad tai buvo „žiauru, bet būtina“, norint sustabdyti valdančiosios Darbo partijos „daugiakultūrinį eksperimentą“ ir „musulmonų invaziją“ į Norvegiją ir Europą.