Sovietų eros strategija, paaiškinanti Rusijos elgesį su E.Snowdenu

  • Teksto dydis:

Kai Williamas Averellas Harrimanas, dirbęs Prekybos sekretoriumi prezidento Trumano administracijoje, savo kalboje Sietle paminėjo „Sovietų imperializmą“, rašytojas Ilja Erenburgas negaišdamas laiko paskelbė savo pasibjaurėjimą sovietinės Pravdos puslapiuose.

Amerikiečių karo kurstytojai nori numesti bombas ant Sovietų sąjungos, kadangi jiems nepatinka socialinė santvarka, rašė Erenburgas, bet sovietinė liaudis, nors ir laikydama JAV rasistinius įstatymus pažeminimu žmogaus orumui „nesirengia šia dingstimi nukreipti modernių ginklų į Misisipę ar Džordžiją,“ kaip apibūdino Christian Science Monitor 1947 m. straipsnyje.

Toks atsakymas žymi retorikos strategiją whataboutizmą, pasireiškiančią, kai kuo nors kaltinami oficialūs asmenys pateikia panašaus elgesio pavyzdį kaltinančioje šalyje, siekdami sumenkinti pačios pateikiamos kritikos legitimumą. (Lotyniškai ši retorinė gynyba vadinama tu quoque, arba „tu irgi“)

Praėjus daugiau, nei mėnesiui nuo tada, kai NSA duomenų nutekintojas Edwardas Snowdenas nusileido Maskvos Šeremetjevo oro uoste, Rusija galiausiai suteikė jam metų trukmės prieglobstį ir atrodo, tokie Šaltojo karo eros mostai grįžta – bet subtilesniu pavidalu.

Yra kelios tikėtinos priežastys, kodėl Putinas pasirinko galiausiai nusprendė priglobti E.Snowdeną, netgi pasivargindamas atrodyti to nenorįs. Pirmiausia, E.Snowdeno saga siūlo neatsispiriamą progą kumštelti Obamai ir sudaryti įspūdį, kad Rusija niekados nenusileis JAV prašymams ar grasinimams. („Tai lengvas būdas pasirodyti pasaulio lyderiu ir įrodyti, kad JAV ne visada gauna tai, ko nori,“ man sakė Cory'is Weltas, Eurazijos studijų profesorius Džordžo Vašingtono universitete.) Antra, tai reiškia, kad Rusijos pareigūnai gali iš E.Snowdeno išgauti dar daugiau Nacionalinės saugumo agentūros paslapčių – daugelis įtarė, kad tai jie ėmėsi daryti vos E.Snowdenas nusileido Šeremetjeve. Ir paskutinė, bet ne menkiausia priežastis – tai suteikia Kremliui obetkaipizmo momentą, mėgiamą sovietų eros apeliavimą į hipokritiškumą: matote, Rusija nėra tokia jau bloga, nes kitos šalys irgi įvykdė įvairių negerų dalykų, o tai kaip jie?

Supraskite teisingai – nėra taip, kad kita šalis šioje situacijoje be dėmelės ir nekritikuotina – Rusija akivaizdžiai buvo teisi, prikišdama Amerikai rasizmą – tiesiog šis bandymas nukreipti kaltinimą susideda iš oponento kaltinimo kažkuo visiškai nesusijusiu.

Kaip pažymima Monitor straipsnyje, tokia taktika radosi sovietų laikais, kai Vakarų priekaištai SSRS būdavo atremiami retoriniais Maskvos klausimais, maždaug “O tai kaip Amerikoje, kur jie linčiuoja juodaodžius?!“

Tokia strategija turėjo nesuskaičiuojamus panaudojimus, tarkime, užsienio reikaluose:

„Paklausus Kremliaus atstovą, pavyzdžiui, apie Raudonosios armijos Afganistane vykdomą savivalę, jis sekundėlei nutyla, nepatogiai pasimuisto, ir tada sako… „o gal tada pakalbėkime, ką amerikiečiai daro Nikaragvoje?““, kartą rašė Rusijos stebėtojas Markas Chapmanas.

Kaip ir daugelis kitų sovietinių tradicijų, whataboutizmas atgijoPutino eroje.

Kai Guardian korespondentė Miriam Elder parašė straipsnelį apie kafkišką Rusijos sauso valymo procesą, Putino atstovas atsakė:

„Apgailestauju girdėdamas apie Miriam Elder sauso valymo patirtį, kai ji pametė savo kvitą ir dėl to iš jos buvo „pavogta“ valanda laiko, pateikiant būtinus asmeninius duomenis, kad atgautų savo vilnonius drabužius,“ rašė Peskovas laiške laikraščiui.

„Bet kartu mane stulbina, kad ši anekdotinė situacija pateikiama kaip kažkokia įžvalga į dabartinę Rusijos padėtį.“… „Leiskite man priminti Britanijos skaitytojams apie tūkstančius valandų, „pavagiamų“ iš Rusijos piliečių, pildančių JK vizos prašymo formą, sudarytą iš stulbinančių 10 lapų. Ms. Elder kančios nublanksta, įvertinus laiką, pinigus, pastangas ir nepatogumus, patiriamus Rusijos piliečių gaunant JK vizą.“

2008 m. Edwardas Lucasas iš Economist puikiai užfiksavo šią praktiką, aprašydamas savo pasirodymą Rusijos TV laidoje:

Kaip Vakarai gali kritikuoti Rusiją už ginklų žvanginimą, paklausė žymusis Aleksejus Puškovas, kai Amerika ir jos sąjungininkai ne tik žvangina ginklais, bet ir naudoja juos iš tikrųjų Irake. Ir taip toliau ir panašiai.

Ne taip seniai, kai kitos Vakarų šalys pasmerkė Putino susidorojimą su protestuotojais, Kremliaus pareigūnai buvo paruošę: „O tai kaip Jungtinė Karalystė? Už įstatymo pažeidimas viešų susirinkimų metu čia galima gauti iki 5800 svarų sterlingų baudą ar patekti kalėjiman.“

Rusijos draudimas JAV piliečiams įsivaikinti irgi gali būti laikomas whataboutizmo forma, panaudota, kai JAV siekė bausmės Rusijos pareigūnams, kuriuos laikė atsakingais už didelio masto sisteminių vagysčių paviešintojo, teisininko Sergejaus Magnitskio nužudymą policijos areštinėje. Įstatymas lyg sakė, kad Rusija gal ir ne itin gerai rūpinasi savo aktyvistais, bet čia bent jau ne taip, kaip JAV, kur įvaikinti Rusijos našlaičiai mirė karštuose automobiliuose.

Verta paminėti, kad Rusija toli gražu nėra vienintelė šalis naudojanti tokią strategiją, ir argumentai tinka abiems pusėms.

„Valstybės departamentas pateikia (taip, tikrai užtarnautą!) kritiką ir išreiškia susirūpinimą žmogaus teisių pažeidimais Rusijoje, kai tuo tarpu jos pačios žmogaus teisių padėtis (Guantanamo'as, ir taip, žvalgyba) nėra nepriekaištinga,“ rašė man Carnegie Moscow centro Visuomenės ir regionų programos vadovas elektroniniu paštu.

Išties, Amerikos pareigūnai irgi rėmėsi tokia taktika, gindami kontroversiškas praktikas, nuo kurių negalėjo atsižegnoti. Tarkime, NSA sekimas.

Netrukus po to, kai E.Snowdenas iš Hong Kongo nuskrido į Maskvą, Johnas Kerry'is pasakė: „Įdomu, p. Snowdenas pasirinko Kiniją ar Rusiją kaip padėjėjus skrydyje nuo teisingumo, nes jos tokie galingi interneto laisvės bastionai.“

Rusų rašytojas Vadimas Nikitinas netgi rado šio retorikos įrankio pavyzdį 2008 Economist straipsnio apie whataboutizmą autoriaus tvite:

Bet iš viso šito kilusių dalykų geriausias yra nesenas Economist Rusijos skyriaus buvusio darbuotojo ir dabartinio tarptautinio redaktoriaus Edwardo Lucaso tvitas: „Kaip #Russia nušviečia savo demaskuotojus? Poloniu 210… #Litvinenko.“

Ironija ta, kad Lucaso tvitas yra vadovėlinis „whataboutizmo“ pavyzdys, – to paties, kurį savo rugpjūčio numeryje smerkia kaip seną sovietinę taktiką.

E.Snowdenas Rusijai tapo idealiu whataboutizmo objektu. Užtikrindama jam prieglobstį, Rusija pavaizduoja save, netgi jei tik momentiška, kaip žmogaus teisių gynėją, o JAV – kaip puolėją.

Istoriškai geriausias atsakas whataboutizmui yra sakymas, kad taip, kitos šalys turi savo trūkumų, tačiau neteisingumas neturėtų būti toleruojamas niekur. 1946 m. amerikietis žurnalistas Johnas Strohmas, viešėdamas Minske, susidūrė su Rusijos piliečių klausimais apie JAV piliečių teisių padėtį.

„Pripažindamas, kad yra linčiavimas ir gangsteriai, sakiau, kad tuo nesididžiuojame, nei manome, kad kuri nors kita šalis galėtų didžiuotis gangsteriais ir jėgos, o ne teisės naudojimu“,rašė jis.

Bet šis kontrargumentas netinka, kai aptariamas pažeidimas yra JAV valdžios programa, kurios pati JAV valdžia negali visiškai paaiškinti.

Dabar, jei JAV kada nors pasmerks Rusijos kišimąsi į privačius gyvenimus ar disidentų areštus, Maskva galės patogiai paklausti, „O kaip E.Snowdenas?“

Olga Khazan, theatlantic.com



NAUJAUSI KOMENTARAI

Residentas

Residentas portretas
Autore is kut tu?

socialistas

socialistas portretas
Manau jei Snowdenas būtų papuolęs jankiam į rankas, jau būtų negyvas...
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių