Sovietmetyje įstrigusi Baltarusija gyvena skurdžiai, bet ramiai

Stabilus gyvenimas yra svarbiausias prioritetas tiek Baltarusijos režimui, tiek didžiajai daliai visuomenės, tad baltarusiai gyvena neturtingai, skurdžiai, bet ramiai, LRT RADIJUI sako Laurynas Jonavičius iš Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto.

Politologo teigimu, baltarusiai mėgsta posakį „kad tik karo nebūtų – visa kita mes ištversim“, todėl, kol valdžia leidžia jaustis saugiai, visuomenė yra apolitizuota ir pati nerodo didelio noro dalyvauti politikoje.

Žmonės pasyvūs ir apolitiški

1918 m. kovo 25 d. Baltarusija paskelbė savo nepriklausomybę. Vis dėlto nepriklausomybė truko labai trumpai. Iš Baltarusijos pasitraukus vokiečiams, maždaug po dešimties mėnesių šalį užėmė Raudonoji armija ir jau 1919 m. pradžioje įkurta Sovietų Socialistinė Baltarusijos Respublika. Baltarusiai laisvės nebeturėjo iki pat Sovietų Sąjungos griūties ir nepriklausomybės paskelbimo 1991 m.

Pirmosios nepriklausomybės data – kovo 25-oji – Baltarusijoje nėra valstybinė šventė. Ją mini tik opozicija ir opoziciją palaikantys žmonės.

„Šį sekmadienį švęsime Baltarusijos nepriklausomybės 100-metį. Privertėme valdžią leisti mums organizuoti didelį renginį Minsko centre. Prieš kelerius metus tai buvo neįmanoma. Mes kovojome ir laimėjome daugiau erdvės savo veiklai. Tai maža, bet svarbi pergalė. Anksčiau prieš tokius renginius būdavo imamasi griežtų priemonių, areštuojami žmonės arba gaudavome leidimą švęsti tik kur nors miesto pakraščiuose“, – sako Franakas Viačorka, dirbantis Laisvosios Europos radijuje ir prisistatantis kaip Baltarusijos laisvės kovotojas.

2010 m. F. Viačorka kandidatavo vietos rinkimuose, keturis kartus buvo sulaikytas už dalyvavimą protestuose ir, kaip sako pats, kankintas, kol privalomai tarnavo kariuomenėje: „Tai kiekvieno svajotojo kelias Baltarusijoje. Jei nori ką nors pakeisti, jei esi užtenka drąsos ką nors daryti, būk pasiruošęs puolimui ir spaudimui iš valdžios.“

Apžvalgininkai atkreipia dėmesį, kad Baltarusijoje žmonės pasyvūs bei apolitiški. Su tuo sutinka ir 39 metų Dmitrijus Kurlovičius, kuris ir pats taip elgiasi: „Aš protestuoju mintyse nerodydamas to išorėje. Mano žmona yra prieš protestavimą, nes bijo, kad galiu būti sužeistas policijos, įkalintas. Esu pasyvus, nes pasirinkau jos ramybę.“

Vis dėlto D. Kurlovičius pripažįsta, kad nėra patenkintas tuo, kas šiuo metu vyksta politikoje, ekonomikoje ir kitose srityse. „Tai tokia politika, kur mes neturime pasirinkimo. Nebalsuoju rinkimuose jau daug metų, nes nemanau, kad tai pakeis mano ir kitų žmonių gyvenimą. Visi šie rinkimai tėra teatras. Nesu patenkintas, kad neturime alternatyvų“, – kalba D. Kurlovičius.

Dauguma mato tik A. Lukašenką

Baltarusija nepriklausomybę paskelbė žlungant Sovietų Sąjungai 1991 m. Nors iš pradžių šalis lyg ir žvalgėsi į Vakarus, 1994 m. prezidento rinkimus laimėjo pirmasis ir kol kas vienintelis Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka. Jis dar vadinamas paskutiniu Europos diktatoriumi.

A. Lukašenka iškart susiaurino parlamento galias ir išplėtė prezidento valdžią, neleido privatizuoti valstybinių įmonių, kurios dabar, pasak specialistų, veikia neefektyviai. Šalies ekonomika yra priklausoma nuo pigios naftos ir dujų, kurias gauna iš Rusijos, bei šios teikiamų kreditų. Baltarusijoje vienam gyventojui tenkanti bendrojo vidaus produkto dalis yra maždaug keturis kartus mažesnė nei Lietuvoje. Tačiau bedarbystės šalyje beveik nėra.

„Baltarusiai gyvena ramų gyvenimą – neturtingą, skurdų, bet stabilų. Stabilumas yra svarbiausias prioritetas tiek režimui, tiek didžiajai daliai visuomenės“, – sako Laurynas Jonavičius iš Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto.

Jo žodžiais, baltarusiai mėgsta posakį „kad tik karo nebūtų – visa kita mes ištversim“, todėl, kol valdžia leidžia žmonėms jaustis saugiai, visuomenė yra apolitizuota, išstumta į politikos proceso paraštes ir pati nerodo didelių ambicijų dalyvauti tame procese.

„Tai, kas matoma kaip opozicija, sudaro labai nedidelę dalį visuomenės ir palaikymas jai nėra didelis. Žinoma, veikia propaganda, priespauda. Bet didžioji dalis žmonių gyvena A. Lukašenka, nes daugiau nieko nemato. O A. Lukašenka sugebėjo patenkinti saugumo poreikį“, – pastebi L. Jonavičius.

A. Lukašenka nenori tapti Rusijos vasalu

Baltarusiją Vakarai kritikuoja dėl žodžio laisvės ribojimų, žiniasklaidos bei opozicijos priespaudos, žmogaus teisių pažeidimų.

„Baltarusijoje, jei esi žurnalistas ar aktyvistas ar tiesiog ką nors darai viešai, esi stebimas KGB. Taip, mes vis dar turime KGB. Pažįstu daug žmonių, kurių karjera buvo sužlugdyta, jie išstumti iš šalies dėl savo publikacijų, dėl žurnalistikos, dėl aktyvios veiklos“, – pasakoja F. Viačiorka.

Baltarusija priklauso Eurazijos Sąjungai, Kolektyvinei saugumo sutarties organizacijai, kuriose dominuoja Rusija, tad A. Lukašenkos režimo priklausomybė nuo didžiosios kaimynės labai didelė. Be to, jei Rusija netiektų Baltarusijai pigios naftos, kuri perdirbama baltarusių įmonėse ir parduodama Vakarams, Baltarusijai kiltų didelių ekonominių problemų.

Kad dabartinis Baltarusijos režimas be Rusijos neišgyventų, patvirtina ir L. Jonavičius. Nors pačiai Rusijai Baltarusija nėra labai gyvybiškai svarbi, vis dėlto yra keletas reikšmingų aspektų, kurie leidžia manevruoti ir Baltarusijai santykiuose su Rusija.

„Nors priklausomybė ir santykiai labai stiprūs, A. Lukašenka nenori susisaistyti su Rusija ir tapti vasalu, o šalies padaryti dar viena Rusijos gubernija. Tai matyti ir iš to, kad A. Lukašenka atsisako Rusijos reikalavimų Abchazijos, Osetijos, Krymo atžvilgiu“, – pastebi L. Jonavičius.

Be to, priduria jis, A. Lukašenka nuolat bando išsiderėti sau daugiau naudos, tad nuo 2006 m. beveik kasmet vyksta ar dujų, ar maisto produktų karas: „Ginčų labai daug. A. Lukašenka bando išsaugoti savo galimybes manevruoti kiek įmanoma ilgiau. Kol kas jam pavyksta, bet nežinia, kaip ilgai.“

L. Jonavičius pastebi, kad, kilus ginčams su Rusija, Baltarusija pradeda vaizduoti tariamą režimo laisvėjimą, polinkį bendrauti su Vakarais, pavyzdžiui, paleidžia politinius kalinius ar imituoja tarpininkavimą tarp Rusijos ir Vakarų konflikte dėl Ukrainos.

Vis dėlto, sako politologas, A. Lukašenkos vaidmuo, pavyzdžiui, Minsko derybose, tebuvo nešioti arbatą Vokietijos, Prancūzijos ir Rusijos vadovams, o realiai Baltarusija šiame procese įtakos neturėjo.

„Baltarusija bijo Rusijos po to, ką ji padarė Gruzijoje, Ukrainoje. Tai ją verčia parodyti Rusijai, kad Baltarusija gali atsigręžti į Vakarus. Bet tai tik bandymas plėsti savo laisves ir jokiu būdu nereiškia, kad Baltarusija iš tikrųjų bandys suartėti su Vakarais. Pažiūrėkime į institucinę santykių su Vakarais struktūrą – Baltarusija su jais beveik neturi rimtesnių ryšių“, – teigia L. Jonavičius.

Baltarusija ir Lietuva pasirinko skirtingus kelius

Nors kaimynes Lietuvą ir Baltarusiją sieja bendra istorija (jų abiejų teritorija priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei), dabar šios valstybės nuėjusios skirtingais keliais. Lietuva yra Vakarų sąjungininkė, o Baltarusija bendradarbiauja su Rusija.

JAV istorikas Timothy Snideris savo knygoje „Tautų rekonstrukcija“ rašo, kad dabartinius Lietuvos ir Baltarusijos skirtumus galėjo lemti dar XIX a. istorinės aplinkybės. Jo teigimu, po 1863 m. sukilimo, Lietuvoje uždraudus lietuvišką, o Baltarusijoje – baltarusišką raštą, slaviškos lenkų bei rusų kalbos baltarusiams buvo artimos, bet labai skyrėsi nuo baltiškos lietuvių kalbos.

Be to, turėdami sieną su Rytų Prūsija, knygnešiai galėjo į Lietuvą gabenti lietuviškus spaudinius. O Baltarusija buvo visiškai apsupta Rusijos sienų, todėl tokios galimybės neturėjo. Taip pat dėl kalbų panašumų baltarusiams nekilo problemų suprasti rusų kalbą, todėl baltarusiškai kalbantys visuomenės veikėjai nedarė žmonėms tokios įtakos, kaip lietuviškai kalbantys veikėjai lietuviams.

Visa tai, anot T. Sniderio, prisidėjo formuojantis lietuvių ir baltarusių tautiniam identitetui bei valstybės, paremtos tauta ir kalba, suvokimu.

Įstrigo sovietmetyje

L. Jonavičiaus teigimu, apie Baltarusijos valstybingumą galima kalbėti tik nuo Sovietų Sąjungos žlugimo. Nes ji, priešingai nei Lietuva, neturėjo poros dešimtmečių laisvės. Pasak eksperto, baltarusių tapatybės klausimas buvo viena svarbiausių aplinkybių, lėmusių, kad „Baltarusijos visuomenė su A. Lukašenkos atėjimu pasidavė sovietinio stiliaus valstybingumo tęstinumui“.

„Žlugus Sovietų Sąjungai, nuėjome skirtingais keliais. Vienas svarbus dalykas – tautinis identitetas. Lietuvoje jis buvo gana aiškus, tauta žinojo, kur turi eiti, ką daryti, kas mus vienija. Baltarusijoje to nebuvo, nes jos klestėjimas labiausiai susijęs su Sovietų Sąjunga – industrializacija ir kitais dalykais, kurie padėjo pasiekti aukštą pragyvenimo lygį. Tai buvo klestėjimo laikai“, – kalba politologas.

Jo nuomone, baltarusių tautos tapatybė yra sovietinė – rusų kalba, kultūra, religija ir kiti dalykai neleido kurti savarankiškos tapatybės.

Taip pat, pastebi L. Jonavičius, svarbų vaidmenį atliko ekonominė priklausomybė nuo Rusijos – Baltarusija nusprendė neaukoti gero gyvenimo čia ir dabar dėl alternatyvų ateityje.

„Manau, kad Baltarusija yra įstrigusi laike. Griuvus Sovietų Sąjungai, turėjome tokias pačias galimybes, kaip Lietuva, Latvija, Ukraina. Deja, dabartinis Baltarusijos režimas šalį paliko sovietmetyje“, – sako  Laisvosios Europos radijo žurnalistas F. Viačorka.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Žalekalninis

Žalekalninis portretas
Liėtuvos tarbakrauskiai toli mum iki Baltarusu ir ramumu ir lygiu. Iš to gėrio visi pabėgo

Šiaip

Šiaip portretas
Teko pasidomėti darbo skelbimais Minske pagal mano profesija tie patys 600 eurų kaip ir kad Kaune siūlo. Iskaitant skyrtumą tarp mūsų ir baltarusiškų kainų sakyčiau jie daug geriau gyvena nei briuselinė propagandą meluoja.

Anonimas

Anonimas portretas
100 dolerių - normalus atlyginimas Ukrainoje.
VISI KOMENTARAI 14

Galerijos

Daugiau straipsnių