Šiaurės Korėja: 7 žvaigždučių komunizmas ir trys picos už atlyginimą

Šiaurės Korėja laikoma šalimi, kurioje visuomenės pasidalijimas vienas didžiausių pasaulyje. Kadangi KLDR uždara šalis ir dėl duomenų trūkumo vertinimai skiriasi, jos Gini indeksas – pagrindinis pajamų nelygybės rodiklis – buvo įvertintas 0,66–0,85 (maksimali reikšmė – 1). Tikrą masinį badą šalis patyrė antroje XX amžiaus dešimtojo dešimtmečio pusėje, tačiau ir dabar, Pasaulio maisto programos duomenimis, daugiau nei 70 proc. gyventojų trūksta maisto produktų.

Ir dabar, Pasaulio maisto programos duomenimis, daugiau nei 70 proc. gyventojų trūksta maisto produktų.

KLDR elitui priskiriama apie 1 proc. gyventojų – nuo dviejų iki trijų šimtų tūkstančių žmonių. Jų pajamos skirtingos, tačiau bet kokiu atveju, smarkiai viršija didžiosios dalies gyventojų uždarbius. Elito susiformavimas siejamas su verslumo augimu per 1995–1998 metų badą. Tada užsitęsusios liūtys sunaikino derlių, dėl ko žuvo šimtai tūkstančių žmonių. Valstybė, naudodama paskirstymo kortelių sistemą, negalėjo aprūpinti žmonių ir buvo priversta pro pirštus žiūrėti į lig tol draustą privačią prekybą ir kontrabandą. Šalyje paplito pusiau legalūs turgūs.

Badui pasibaigus, Šiaurės Korėjos valdžia privataus verslo persekioti nepradėjo. „Nuo tada, kai Kim Džongunas (Kim Jong-Un) atėjo į valdžią, turgų neliečia, – sako vienas iš Šiaurės Korėjos pabėgėlių. – Jis daro daug blogo, tačiau turgų neuždaro. Jis tiesiog neturi kitos išeities. Pats jis žmonių išmaitinti negali.“

KLDR elitas, ar bent jau pagrindinė jo dalis, gyvena gana kukliai. Tačiau jau pats jo buvimas rodo, kad šalis, formaliai gyvenanti pagal čučhė ideologiją, vis labiau krypsta kapitalizmo link.

Elito klasifikacija

Šiaurės Korėjos elitas nėra vienalytis. Orientologas Seulo universiteto profesorius Andrejus Lanjkovas suskirstė jį į kelias kategorijas.

Pačiame viršuje – valdančioji šeima su valdovu Kim Džongunu. Lyginant su absoliučia gyventojų dauguma, ji gyvena neįsivaizduojamai prašmatniai. Buvęs NBA krepšininkas Dennisas Rodmanas, apsilankęs asmeninėje Kim Džonguno saloje, pareiškė, kad ten buvo „kaip Ibizoje“. Jis aprašė prabangią jachtą, jodinėjimą ir prabangius gėrimus. „Čia viskas septynių žvaigždučių lygio, – pasakojo D. Rodmanas. – Ir tiesiog beprotiškai švaru. Viskas paties aukščiausio lygio.“

Sprendžiant iš duomenų, patekusių į spaudą, vien delikatesams ir elitiniam alkoholiui sau ir savo aplinkai KLDR vadovas išleidžia dešimtis milijonų dolerių, turi nuosavą kino teatrą, dešimčių automobilių parką, milijonų dolerių vertės laikrodžių kolekciją.

Laipteliu žemiau įsitaisę aukščiausi partijos valdininkai. Jie gyvena prabangiose rezidencijose, gali – kitaip, nei likę gyventojai, – daugmaž laisvai vykti užsienin, apsistoti penkių žvaigždučių viešbučiuose, įsigyti brangių pirkinių. Pasak A. Lanjkovo, tai yra maždaug tai, ką gali sau leisti sėkmingas amerikietis advokatas ar neurochirurgas.

Vidurinioji klasė

Likusi Šiaurės Korėjos elito dalis gyvena kur kas kukliau. Jie turi mašinas, didelius butus su buities technika. Pchenjene, kurį KLDR valdžia siekia padaryti šalies „vitrina“, jiems atvertos kavinės ir restoranai. Yra kavinių ir picerija su karaoke. Vienas iš picerijos lankytojų papasakojo „New York Times“ žurnalistui, kad lig tol picą jis buvo regėjęs tik kine. O jos skonis pasirodė „netgi geresnis, nei įsivaizdavo“.

Sostinėje populiarios sporto salės. Vieno jaunuolio teigimu, tai lemia ir tai, kad ten galima nešioti ne tokią konservatyvią aprangą, kaip įprasta Šiaurės Korėjoje. Yra teniso kortai, vandens parkas ir jodinėjimo kubas.

„Tai kieta vieta, – apie pramogų centrą Pchenjano centre sako britas Andray Abrahamian, organizuojantis finansinio lavinimo užsiėmimus Šiaurės Korėjos gyventojams. – Būnant čia, atrodo, kad tai galėtų būti visai kita pasaulio dalis.“ Komplekse galima apsilankyti sporto salėje ar pasėdėti kavinėje.

Viduriniajai Šiaurės Korėjos klasei skirtose įstaigose kainos panašios kaip Maskvoje arba aukštesnės. Kava – nuo 4 iki 8 JAV dolerių. Pica – nuo 6 iki 10 dolerių. Pajodinėti žirgu galima už 8–10 dolerių. Valanda vandens parke – vos 2,5 dolerių. Šalyje, kur vidutinės šeimos mėnesio pajamos siekia ne daugiau nei 30–50 dolerių, daugumai tai – nepasiekiama prabanga.

Dabar jau labiau priimtina, kad kažkas turi daugiau pinigų nei kiti. <...> Anksčiau valgyti kitiems matant reiškė puikavimąsi, o tai buvo smerkiama.

Visos šiose įstaigos pritaikytos prie ideologijos ir vietinės specifikos. Karaokės salės ekrane – valdančiajai partijai ir liaudies ūkio pasiekimams skirti kadrai. Apranga laisva, tačiau jeigu bus pernelyg atvira, ji gali patraukti policijos dėmesį, pasakoja buvusi KLDR gyventoja Lee Seo-hyeon.

Kavinėje dažnai uždengiami langai, net jeigu per juos matomas gražus vaizdas. „Šiaurės Korėjoje žmonėms nelabai patinka, kai kiti mato juos valgančius, – sako turizmo kompanijos atstovas Simonas Cockerellas. – Dabar jau labiau priimtina, kad kažkas turi daugiau pinigų nei kiti. Tačiau įpročiai liko. Anksčiau valgyti kitiems matant reiškė puikavimąsi, o tai buvo smerkiama.“