Rusija ir Varšuva pirmą kartą kartu mini Katynės žudynes

Katynės žudynės jau 70 metų temdo Rusijos ir Lenkijos santykius. Ar šių dviejų šalių premjerų susitikimas per tragiškų įvykių minėjimą padės atitirpdyti ledus?

Atšilimo ženklai

Rusijos ir Lenkijos premjerai trečiadienį žengė precedento neturintį žingsnį, kartu pagerbdami prieš 70 metų nužudytų 22 tūkst. Lenkijos kariškių atminimą Katynėje. Vladimiras Putinas ir Donaldas Tuskas taip pat pagerbė diktatoriaus Josifo Stalino Sovietų Sąjungoje vykdytų represijų aukas, palaidotas šalimais Lenkijos kariškių kapavietės Katynės miške netoli Rusijos vakarinio miesto Smolensko.

„Lenkijos ir Rusijos santykiuose tai yra precedento neturintis žingsnis, - pripažino buvęs Lenkijos užsienio reikalų ministras Adamas Rotfeldas. - Šį procesą pradėjo Gorbačiovas ir Jelcinas, bet nei vienam jų neužteko drąsos pakviesti Lenkijos prezidentą arba premjerą į Katynę. Tai, ką padarė V.Putinas, yra tam tikras signalas, kad kažkas keičiasi.“

Demonstruodamas naują atvirumo antplūdį sprendžiant šią problemą, Rusijos visuomenės televizijos kanalas „Kultūra“ pirmą kartą parodė lenkų režisieriaus Andrzejaus Wajdos filmą „Katynė“, vaizduojantį tas žudynes.

Maskva slepia dokumentus

Lenkų kariškių žudynės vyko keliose vietose, tačiau Katynė tapo jų svarbiausiu simboliu. Tie įvykiai taip pat susiję su, ko gera, skandalingiausiu melu, kurį pusę šimtmečio skleidė Sovietų Sąjungos propaganda, vertusi kaltę dėl lenkų karininkų nužudymo naciams.

Katynės klausimas tebėra itin opus Varšuvos ir Maskvos santykiuose, kurie dažnai būdavo įtempti nuo tada, kai Lenkijoje 1989 m. buvo taikiai nuverstas komunistinis režimas. 1999 m. Lenkija įstojo į NATO, o 2004 m. - ES.

Maskva atsisako atskleisti Varšuvai visus archyvinius dokumentus, susijusius su Katynės žudynėmis. Netgi mūsų dienomis dalis Rusijos gyventojų, ilgą laiką girdėjusių vien sovietinę propagandą, nežino arba nenori pripažinti tiesos apie tuos įvykius.

Rusijos teismai yra įslaptinę daugumą su Katynės žudynėmis susijusių dokumentų, todėl tapo neprieinama informacija, galinti padėti surasti asmenis, kurių likimas iki šiol nežinomas.

Skausmas nenuslopo

Sovietų NKVD išžudė 22 tūkst. Lenkijos elitinių karininkų, kurie nuo 1939 metų rugsėjo 1 d. kovėsi prieš nacistinę Vokietiją, o vėliau pakliuvo į Raudonosios armijos nelaisvę, kai Sovietų Sąjungos pajėgos pagal slaptą susitarimą su Berlynu įsiveržė į Lenkiją iš rytų.

Nužudytų karininkų artimieji dešimtmečius gyveno kęsdami melą ir diskriminaciją. Sovietų Sąjunga 50 metų bandė permesti kaltę naciams, kurie 1943 m. Katynės miške aptiko masines kapavietes. Tik 1990 m. perestroikos iniciatorius Michailas Gorbačiovas pripažino Sovietų Sąjungos atsakomybę už kraupius įvykius.

Jolantai Klimowicz-Osmanczyk buvo devyneri, kai jos tėvas Olgierdas pakliuvo į sovietų nelaisvę. Iki karo pabaigos šeima nieko nežinojo apie jo likimą, o po to komunistinė Lenkijos valdžia uždraudė bet kokias diskusijas šiuo klausimu.

„Netekau tėvo, žmogaus, kurį labai stipriai mylėjau. Net dabar jaučiu, galbūt netgi dar giliau, kaip man jo trūko gyvenime, - Didžiosios Britanijos nacionaliniam transliuotojui BBC pasakojo moteris. - Skaudžiausia buvo tai, kad negalėjome jo ieškoti ir net kalbėti apie šią istoriją.“

J.Stalino kėslai

Po Lenkijos okupacijos Sovietų Sąjungos nelaisvėje atsidūrė 230 tūkst. šios šalies gynėjų. Tarp jų buvo daug elito atstovų: generolai, diplomatai, valstybės tarnautojai, inžinieriai, rašytojai, aktoriai, politikai. Dalis jų 1920 m. kovojo prieš Raudonąją Armiją. Prieš lenkus kovojusioms pajėgoms tuomet vadovavo Josifas Stalinas.

Dalis belaisvių buvo paleista, dalis perduota naciams. Sovietų Sąjungos lageriuose liko 39 tūkst. Lenkijos karininkų ir policininkų. 1940 m. kovą Komunistų partijos centrinis komitetas pasiūlė juos išžudyti.

„Šie karo belaisviai yra aršūs sovietų valdžios priešai, persipildę neapykantos sovietinei santvarkai. Kiekvienas jų tik laukia galimybės ištrūkti į laisvę, kad prisijungtų prie aktyvios kovos prieš sovietų valdžią“, - laiške J.Stalinu rašė vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija.

Pagal J.Stalino įsakymą 1940 m. buvo nužudyti 21 857 lenkų belaisviai. Aukoms buvo šaudoma į galvą iš nugaros, o jų kūnai metami į masines kapavietes.

Istorikai neranda vieningo paaiškinimo, kodėl J.Stalinas davė šį įsakymą ir neišsiuntė belaisvių į koncentracijos stovyklas. Iškelta versija, kad SSRS lyderis norėjo sunaikinti Lenkijos kariuomenę, kad ši šalis po karo nepajėgtų atgimti kaip valstybė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių