Prakutę kinai veržiasi į laisvesnį pasaulį

Paskutinis lašas

Tai valdančiosios partijos funkcionieriams atrodo, kad galima suderinti griežtą ideologiją ir laisvos rinkos principus. Su tuo sutinka toli gražu ne visi šalies piliečiai. Tie, kurie patys pasirūpina savo gerove, nenori vieną dieną tapti privačios nuosavybės negerbiančios valdžios mašinos auka.

Netikru vardu Si Niao užsienio žurnalistams prisistatęs vadybininkas iš Pekino prisipažino bilietus į Bankoką sau, žmonai ir tėvams nupirkęs kitą dieną po to, kai spalį vykusiame Kinijos komunistų partijos suvažiavime Xi Jinpingas užsitikrino trečiąją kadenciją.

Si šeima persikraustys į Tailandą – ten panašus pragyvenimo lygis ir teisinės kliūtys nedidelės. Si įsitikinęs: Xi Jinpingo stovyklos stiprėjimas, jos atstovų koncentracija atnaujintos sudėties politiniame biure yra blogas ženklas ne tik jo šaliai, bet ir žmonėms.

Emigruoti planuojančių asmenų konsultavimo firmų atstovai neslepia po spalį vykusio partijos suvažiavimo sulaukę daugiau nei įprastai klientų skambučių.

Panašiai kaip Si galvoja tikrai ne vienas Kinijos vidurinės klasės atstovas. Emigruoti planuojančių asmenų konsultavimo firmų atstovai neslepia po spalį vykusio partijos suvažiavimo sulaukę daugiau nei įprastai klientų skambučių.

Pastarąjį kartą tokio klientų antplūdžio būta 2018 m., kai Xi Jinpingas pakeitė konstituciją, panaikino kadencijos apribojimus ir radosi dar palankesnės sąlygos Xi asmenybės kultui stiprėti. „Tuo metu nuo 15 iki 22 val. sulaukdavome maždaug 1 tūkst. skambučių“, – sako konsultacijų kompanijoje dirbantis Jia.

Nepatinka valdžios požiūris

Tai – ne pirmosios emigracijos bangos, kurias išgyvena Kinija. Būta jų, pavyzdžiui, prieš dešimtmetį, kai Pekinas išgyveno turbūt didžiausią smogą savo istorijoje. Tačiau jei anksčiau tokį sprendimą priimdavo daugiausia pasiturintys žmonės, pastaruosius kelerius metus tarp emigrantų vis daugiau vidurinės klasės atstovų, vis daugiau jaunų žmonių.

Pavasarį, kai visas Šanchajus buvo uždarytas, atsirado net terminas „runxue“ – mokslas apie pabėgimą. Pastaraisiais mėnesiais ypač jaunimas internete intensyviai keičiasi mintimis apie emigracijos galimybes. Patarimų iš tiesų prireikia – dėl nulinės tolerancijos Kinijoje buvo itin sugriežtinta kelionei reikalingų asmens dokumentų išdavimo procedūra. Ne vienam teko gudrauti – pavyzdžiui, užsiregistruoti laikyti stojamąjį egzaminą užsienio universitete.

Kelti sparnus 2018 m. ketino ir Si, tačiau tąkart jį sulaikė ekonomikos bumas, kurį išgyveno Kinija. Valdžios sprendimas su epidemija kovoti drastiškomis priemonėmis, dėl vieno infekuoto uždarant ištisas įmones, kirto per Kinijos ekonomiką ir per Si kišenę.

Vis dėlto jį gąsdina ne tik finansinės perspektyvos. Platesnį akiratį turinčius kinus sukrėtė tai, kokiais būdais vykdoma nulinės tolerancijos politika. Jiems nerimą kelia televizijoje parodyti reportažai apie tai, kad karantinavus šeimininkus ligų kontrolės centrų pareigūnai susidoroja su jų šunimi ar išlaužę duris privačiame būste atlieka baldus niokojančią dezinfekciją.

Prakutusiems kinams nepatinka valdžios požiūris į piliečius. Tarkime, dar visai neseniai pandemijos nepajėgianti suvaldyti valdžia buvo priėmusi taisykles, pagal kurias vaikai kaip potencialūs viruso platintojai galėjo būti pašalinti iš mokyklos vien todėl, kad tėvai leidosi į svarbias komandiruotes.

Abejonė, kad valstybė taip gali pasielgti su net pačiu lojaliausiu piliečiu, tapo dar viena priežastimi, padėjusia Si apsispręsti emigruoti.

Apsispręsti nelengva

Si džiaugiasi, kad jo sprendimą bent jau palaiko šeima. Tačiau daugybei jo statuso ir amžiaus žmonių apsispręsti nelengva. Dėl ketinimų išvykti iš gimtinės šeimose kyla konfliktų – dažniausiai vyresnės kartos atstovai priekaištauja jaunesniems esą dėl ketinimo išduoti šalį. Kinijoje, kur itin glaudūs šeimos ryšiai, tėvų sprendimas gali būti lemiamas.

Kai kuriuos nuo minčių apie emigraciją atgraso perspektyvos ir suvokimas, kad naujojoje šalyje jie smuktelės bent vienu socialinio statuso laipteliu žemyn.

Be to, dėl griežtų Kinijos kapitalo eksporto taisyklių emigruojant sunku išvežti savo turtą. Tad tenka apeina apribojimus investuojant Honkonge, kur kapitalas vis dar mažiau apribojamas, naudojami bitkoinai arba randama kitų ne visai teisėtų būdų.

Konsultacinės firmos atstovas Jia skaičiuoja, kad galutinį sprendimą emigruoti priima tik apie 2 proc. jo klientų.

Agentūros atliktoje apklausoje 90 proc. klientų svarbiausia emigracijos priežastimi vadina vaikus: kinai nenori, kad atžalos augtų ideologizuotoje aplinkoje. Jei tėvams ar seneliams nekilo problemų dėl tokių, regis, banalių dalykų kaip Kinijos nacionalinės vėliavos traktavimas, šiandien jauni tėvai nebenori, kad jų vaikams būtų aiškinama, jog raudona vėliavos spalva reiškia kraują.

Jun Zhao taip pat planuoja emigruoti. Vienoje Kinijos programinės įrangos bendrovėje dirbantis vyras baigia sukaupti pinigų savo verslui ir persikraustys į Japoniją, kur jau ketverius metus gyvena jo žmona su dukra. „Negalėjome susitaikyti su mintimi, kad dukra lankytų mokyklą Kinijoje“, –  sako Jun. Jam nepatinka ir ideologija, ir vaikui nedraugiška švietimo sistema.

Antroji pagal dažnumą priežastis – netikrumas dėl ilgalaikės šalies ekonominės raidos. Ypač pesimistiškai nusiteikę IT įmonių, kurių veiklą pastaruoju metu mažino griežtas valstybės įsikišimas, darbuotojai. Kitos, rečiau minimos priežastys yra maisto sauga ir politinių represijų baimė.

Dar vienas smūgis J. Ma

Apie šalyje tvyrančią atmosferą byloja ir naujausia žinia: dar neseniai turtingiausias šalyje buvęs Jackas Ma kapituliuoja prieš valdžią. Milijardierius pranešė atsisakysiantis finansinių technologijų tiekėjos „Ant Group“ kontrolės.

Verslininkas, kurio turtas, „Bloomberg“ teigimu, vertas 33,8 mlrd. JAV dolerių, nebėra pagrindinis savo bendrovių „Alibaba“ ir „Ant“ akcininkas. Sausio 7 d. „Ant Group“ pareiškime teigiama, kad jis faktiškai atsisakė vienvaldės bendrovės kontrolės ir dabar visus sprendimus priims dešimties asmenų grupė. Todėl nė vienas akcininkas atskirai ar kartu su kitais asmenimis nekontroliuos bendrovės.

Karą tarp Kinijos valdžios institucijų ir J. Ma išprovokavo 2020 m. spalio pabaigoje per svarbų verslo susitikimą su valdžios institucijomis jo išsakyta kritika valdžios ūkio politikai. Netrukus J. Ma dingo iš viešumos ir priėmė sprendimus, leidusius spėti jį atsidūrus valdžios nemalonėje.

Vyriausybė privertė „Ant Group“ atšaukti debiutą akcijų rinkoje, kuris galėjo pritraukti daugiau nei 3 mlrd. JAV dolerių. Tada jis atsisakė kitų įmonių kontrolės.

Pagrindiniam J. Ma turto brangakmeniui, elektroninės prekybos milžinei „Alibaba“, 2021 m. pavasarį už antimonopolinius pažeidimus buvo skirta rekordinė 2,8 mlrd. dolerių bauda. Pernai rudenį Kinijos centrinis bankas „People's Bank of China“ pranešė ketinantis skirti daugiau nei 1 mlrd. dolerių baudą „Ant Group“.

Nors pernai valdžia pareiškė pasirengusi remti technologijų įmones, kad jos skatintų ekonomikos augimą ir sukurtų daugiau darbo vietų, nepasitikėjimo sėkla jau buvo sudygusi.