Penkių kartų kosmose – per mažai?

Buvęs SSRS kosmonautas Vladimiras Džanibekovas net penkis kartus leidosi į kosmosą. Ir ten jis atliko neįtikimo sudėtingumo užduotis. Paklaustas, ar ne per daug, šypsodamasis atsakė: "Sakyčiau, mažoka..."

Ilgas kelias

– Ko gero, kilti į kosmosą gali ne bet kas. Reikia ne tik tvirto charakterio, bet ir būti fiziškai stipriam. Vis dėlto ar galima tapti kosmonautu, ar svarbesnės yra tam tikros prigimtinės savybės, kurių net ir sunkiai dirbdamas neįgysi? Pavyzdžiui, šalti nervai.

– Sunku man būtų kalbėti už visus. Asmeniškai aš nuo vaikystės turėjau tam tikrų sveikatos sutrikimų. Vis dėlto nuo penkerių metų svajojau, kad skraidysiu.

Užaugau ugniagesio šeimoje, mano tėtis buvo puikios fizinės formos, kaip ir jo kolegos. Sykį manęs tėčio bendradarbiai paklausė: "Volodia – kuo gi tu būsi užaugęs?" Atsakiau: "Pilotu – noriu skristi." Ir jie ėmė kvatotis. Iki šiol pamenu. Ir tada apsisprendžiau, kad įrodysiu, jog galiu. Nuo to viskas ir prasidėjo.

– Taigi daug ir sunkiai dirbote? Kaip vyksta pasiruošimas skrydžiui į kosmosą?

– Na, yra tokia tradicinė schema. Pirma, rašai pareiškimą kosmonautų rengimo centro vadovui. Jame aiškiai išdėstai, kad nori, jog tave įtrauktų į kosmonautų rengimo programą. Tuomet tavo prašymą svarsto. Jeigu atrenka, tikrina medicininė komisija. Jeigu iš pirmo žvilgsnio viskas komisijai pasirodo normalu, jeigu jie įžvelgia, kad esi perspektyvus, tuomet kalba  būna jau gerokai rimtesnė. Prasideda kitas etapas.

Suformuojama savanorių grupė. Tada atliekamas dar vienas, šį kartą jau gerokai rimtesnis medicininis tyrimas. Po šio patikrinimo suburiama specialistų ir kosmonautų komanda, kuri dar sykį vertina pašauktuosius.

Tada jau priimamas sprendimas, kas iš savanorių toliau tęs mokymus, o kas ne. Tuomet prasideda mokymai. Pirmuosius dvejus metus mokaisi įvairių disciplinų – nuo raketų technikos iki medicinos. Taip pat mokoma, kokius eksperimentus ir kaip atlikti. Jų gali būti įvairių. Tai – teorinių žinių įsisavinimas.

Žinoma, kiekvienas kosmonautas turi mokėti ir naudotis parašiutu. Taigi netrūksta praktinių užsiėmimų. Visko moko. Po tų dvejų metų vyksta valstybinis egzaminas. Gauni diplomą. Oficialiai tave įvardija kosmonautu bandytoju.

Tada prasideda kiti mokymai. Ir jų trukmė – beveik dešimt metų. Tai – ilgas procesas.

Sunkus išbandymas

– Jūs net penkis kartus kilote į kosmosą. Kuris iš skrydžių jums buvo įsimintiniausias, galbūt pats baisiausias? Ir kaip šiems išbandymams ruošėtės?

– Na, nė per vieną iš skrydžių nebijojau – juk toks mano darbas. Ruošdamasis skrydžiui aš puikiai suvokiu, kam ruošiuosi. Ir jeigu nesu pasiruošęs, į darbą juk neisiu. Be abejo, turi būti nusiteikęs, bet ir objektyvūs faktoriai – svarbūs. Juk per treniruotes esi vertinamas, žiūrima, sugebi ar ne atlikti užduotis. Tam ir yra egzaminai bei treniruotės.

Kalbant apie jausmą prieš skrydį, žinote, man tai kiek primena sporto varžybas. Sportininkas prieš reikšmingą startą taip pat daug treniruojasi. O per varžybas jis atstovauja ne tik sau, bet ir savo komandai, šaliai. Tada jau daug negalvoji apie save, kiti dalykai – svarbiau.

– Ar pasiruošimo, kurį įgyjate Žemėje, pakanka, kad kosmose atliktum visas užduotis ir nesusidurtum su sunkumais? Ar vis dėlto pasitaiko situacijų, kai tenka ten, viršuje, improvizuoti?

– Na, metodika, pagal kurią ruošiamas kosmonautas, sudaryta taip, kad kuo labiau atitiktų sąlygas ir situacijas kosmose. Mes Žemėje treniruojamės identiškais kosminiam laivui imitatoriais. Be to, treniruojamės po vandeniu, kur mokomės judėti ir dirbti būdami nesvarumo būsenos.

Tiesa, kalbant apie treniruotes po vandeniu, jausmas kiek kitoks nei kosmose. Skafandras kosmose – sunkus ir nepaslankus, lyg būtų iš geležies. O vandenyje jis – elastingas, minkštas.

Taigi kosmose dirbi su pirštinėmis, kurios – kaip metalo gabalas, o vandenyje – visai kitaip. Koks jausmas dirbti kosmose? Tai sunkus darbas. Kiekvieną pirštinių pirštą, norint jį sulenkti, reikia kone laužti.

Tai štai, jeigu moteris bando dirbti kosmose tokiomis sąlygomis, na, ne visuomet pavyksta.

– O moterims specialių skafandrų niekas negamino?

– Norėtumėte...

– Bet skafandrai pritaikyti kiekvienam kosmonautui?

– Na, jeigu kalbėsime apie dabartinius skafandrus, jie labai  patogūs – galima ir pirštines keisti ir t.t. Bet dabar yra dabar, o tada buvo tada.

– Jums teko skristi su moterimi. Daugiau darbo turėjote nei su kolega vyru?

– Apie tai ir kalbu – daugelį darbų teko dirbti man, nes moterims  tai per sunku. Mano kolegė net nebūtų sugebėjusi nusigauti iki vietos, kur reikėjo atvirame kosmose kai ką padaryti. Tiesa, ji užduotį vis dėlto turėjo – atliko vieno instrumento, specialiai sukonstruoto kosmonautams, bandymą.

Pagailo planetos

– Viename interviu esate minėjęs, kad iš kosmoso galima neblogai matyti, kaip, pavadinkime, nuo žmonių kenčia Žemė. Kokie vaizdai jus sukrėtė?

– Daug ką galima matyti. Erozijos paveiktus regionus, vandens taršą. Žinoma, tai – globali problema.

Brazilijoje, pavyzdžiui, sparčiai mažėja atogrąžų miškų. O juk jie Žemei gamina deguonį. Iš kosmoso puikiai matyti, kaip atrodo vietos, kur iškirsti miškai: štai kelias, o štai po kurio laiko jau dykuma aplinkui. Ir plotai, kuriuose niokojama Žemė, – milžiniški. Jie net didesni nei šalys. Ir ne tik Brazilijoje apstu problemų. Kitose šalyse – taip pat.

Matyti, kaip miestai, pramonės įmonės teršia aplinką. Antai Zaporožė – iš kosmoso matyti, kaip miestą dengia tarsi kupolas dūmų. Ir teršalai pakilę į kone 5–6 km aukštį. Iškrito sniegas, o jau po dienos tas sniegas – ne baltas, o pilkšvas. Ir užteršto ploto spindulys – 300–400 km. Galiausiai į jūras, į vandenynus bėga teršalai. Nuo Čikagos dūmų debesis sklinda iki pat rytinės Amerikos pakrantės.

Nebekanka to tiesiog nupaveiksluoti, kaip tai darėme anksčiau, aplinkosaugos problemas turime spręsti.

Lietuviškas pėdsakas

– Rimantas Antanas Stankevičius – vienintelis lietuvių kosmonautas. Jį greičiausiai pažinojote?

– Rimantas dirbo prie "Buran" daugkartinio erdvėlaivio projekto. Aš irgi dirbau kaip sistemų skyriaus vadovas. Jis mokėsi juo skraidyti. Šio kosminio laivo pilotu bandytoju būti galėjo ne kiekvienas. "Buran“ projektas buvo labai pažangus, tokios technologijos tuo metu neturėjo net ir amerikiečiai. Paaiškinsiu, ką turiu galvoje.

JAV daugkartinio naudojimo erdvėlaiviai, vadinamieji "Space Shuttle", tuo metu skrisdavo tik valdomi mechaniškai, o "Buran" jau skrido automatiškai. Tai buvo didelis šuolis į priekį.
Kam reikėjo pilotų bandytojų? Problema buvo, kad "Buran" programoje dalyvavo du institutai. Vienas institutas kūrė automatinio skrydžio maždaug tūkstantyje metrų sistemą, o kitas – skrydžio žemiau nei kilometras bei automatinio nusileidimo sistemą. Deja, kai reikėjo sujungti tas dvi programas, nepasisekė. Taigi teko atlikti tą darbą pilotams bandytojams. Paprastai kalbant, čia – kaip sujungti dvi skirtingas operacines sistemas, pavyzdžiui, "Mac" su "Windows".

Be to, ne viskas pasisekė su automatiniu nusileidimu. Buvo atvejų, kai pilotams reikėjo staigiai kilti ir t.t. Tai štai, mašina viską kodavo, o pilotams teko atlikti bandymus.

Rimantas buvo vienas tų, kuris tai darė. Ir "Buran" skrido. Puikiai suveikė ir automatinė sistema. Ir net oro sąlygos per vieną bandomąjį skrydį buvo ypač blogos, o "Buran" skrido.

Žinote, net verkti norėjosi, kai erdvėlaivis nusileido ir pats sustojo gale tūpimo tako. Pilotai bandytojai buvo nuostabūs žmonės. Jie atliko sunkų ir didelį darbą.

– Kodėl SSRS atsisakė "Buran" programos? Juk tiek daug buvo padaryta.

– Na, čia jau turėtume kalbėti apie politiką. Juk atėjo į valdžią Michailas Gorbačiovas. O jis nutarė, kad amerikiečių sistemos – geresnės, taigi "Buran" programą palaidojo.