Pagrobtų kūdikių byla: tūkstančiai Ispanijos tėvų ir vaikų ieško vieni kitų

Vogė iš neva netikėlių

Garbingo amžiaus sulaukusį ginekologą pasivijo sukrečianti istorija, kurios ištakos siekia generolo Francisko Franko diktatūros laikus.

1936–1939 m. vykusio Ispanijos pilietinio karo metu ir jam pasibaigus, kai generolas F.Frankas tapo vienvaldžiu šalies vadovu, respublikos šalininkų šeimose ar suimtoms respublikos šalininkų žmonoms gimę vaikai būdavo paimami iš biologinių tėvų ir atiduodami neva vertesnėms šeimoms.

Skaičiuojama, kad vien pilietinio karo ir pirmaisiais diktatūros metais galėjo būti pavogta 30 tūkst. vaikų. Iš pradžių ši veikla turėjo ideologinių motyvų – teigta, kad, tinkamai auginant revoliucionierių ar žlugusios moralės vienišų motinų atžalas, šios užaugtų patikimais piliečiais. Tarp tokių motinų buvo ir išprievartautos respublikonų kovotojos: joms būdavo leista išnešioti kūdikį, kad vėliau jis būtų atimtas, o motinai įvykdyta mirties bausmė.

Diktatūros metais aferose dalyvavo vienuolės, kunigai, seselės ir gydytojai, tačiau ilgainiui pakito ne tik grobimo motyvai – penktajame dešimtmetyje į šią veiklą įsitraukė ir organizuoto nusikalstamumo gaujos.

Pergyveno diktatūrą

Apie sukrečiančią praktiką, gyvavusią ir po 1975-ųjų, kai mirė F.Frankas, buvo žinoma nedaug iki pat 2011-ųjų, kai Antonio Barroso ir Juanas Luisas Moreno viešai paskelbė, kad jie buvo nupirkti iš kunigo Saragosoje. Apie tai J.L.Moreno tėvas prisipažinęs gulėdamas mirties patale.

Vyrų pareiškimai sulaukė audringos reakcijos. Apie nelegalų įvaikinimo tinklą, veikusį nuo F.Franko režimo laikotarpio iki pat 9-ojo dešimtmečio, kai įvaikinimas buvo teisiškai reglamentuotas, prabilo ir motinos.

Naujieji mažylių tėvai neretai tikėdavo, kad viskas vyksta per legalius įvaikinimo kanalus, o pinigus moka už paslaugas: Antonio tėvas pripažino sumokėjęs daugiau nei už butą.

Tariamai legalų įvaikinimą suorganizuoti buvo labai lengva, nes kūdikiai būdavo gimę Katalikų bažnyčiai priklausiusiose Ispanijos ligoninėse. Kai kurios čia gimdydavusios moterys nenorėdavo savo naujagimio, todėl joms būdavo siūloma pasinaudoti įvaikinimo paslaugomis. Blogiausia buvo tai, kad kai kurie vaikai buvo paimami be biologinių tėvų sutikimo arba iš vienišų motinų, kurios nenorėjo išsižadėti savo kūdikių. Visais atvejais tėvams tiesiog buvo pranešama apie vaiko mirtį.

Kartais, norint sumėtyti pėdsakus, šeimų buvo prašoma suklastoti nėštumą – dokumentai buvo falsifikuojami, kad atrodytų, jog vaikus įsivaikinę žmonės yra jų biologiniai tėvai.

Šiurpi statistika

A.Barroso, įsteigusio Nacionalinę neteisėto įvaikinimo aukų asociaciją, duomenimis, 15 proc. 1965–1990 m. Ispanijoje įvaikintų vaikų būdavo atimami iš jų biologinių tėvų be pastarųjų sutikimo. Taip savo biologinių šeimų neteko maždaug 300 tūkst. žmonių.

A.Barroso organizacija 2011 m. vienijo daugiau nei 800 narių. Dauguma jų – moterys, kurioms buvo pranešta apie naujagimio mirtį, tačiau vaiko kūnelis nebūdavo parodomas. Jos nerado dokumentų su įrašais apie vaikų kremavimą ar laidojimą. Nors visos moterys tiki, kad jų vaikai gyvi, neatmestina tikimybė, kad jie iš tikrųjų mirė, tik duomenys apie tai neišlikę per klaidą.

Rizika, kad purvini daktaro E.Velos darbai paaiškės, buvo kilusi 1981-aisiais. Tąkart žurnalas "Interviu" publikavo pokalbius su keliomis moterimis, kurios tikino buvusios apgautos po gimdymo Madride veikusioje San Ramono klinikoje. Moterims esą buvo pranešta, kad jų kūdikiai mirė ir buvo iškart palaidoti. Tačiau anuomet didesnio policijos dėmesio istorija nesulaukė, išsamiau ja imta domėtis tik pastaraisiais metais.

"Dovana" bevaikei

E.Vela bylos aplankuose – Inés Madrigal tragedija. Įtariama, kad ji buvo pagrobta 1969-aisiais. Moteris įsitikinusi: jos tikroji motina galbūt buvo apgauta arba šantažuojama atiduoti kūdikį.

Kai I.Madrigal sulaukė aštuoniolikos metų, įmotė Ines Perez papasakojo merginai apie jos tikrąją kilmę. Tarpininkai teigę I.Perez, kad biologinė mergaitės motina buvo ištekėjusi moteris, kuri negalėjo naujagimės auginti, nes ši – neištikimybės sutuoktiniui vaisius.

Prieš savo mirtį 2016-aisiais įmotė spėjo duoti parodymus – moteris teigė, kad ją su ginekologu supažindino jėzuitų kunigas, paraginęs ir padėjęs imituoti nėštumą. Jai, ilgą laiką negalėjusiai susilaukti vaikų, mergaitė perduota kaip daktaro Velos dovana. Šie parodymai I.Madrigal leido pasiekti tai, ko nepavyko daugumai tiesos ieškojusių pavogtųjų vaikų ar jų tėvų: byla pasiekė teismą.

Šiuos faktus E.Vela ir jo gynybos advokatas atsisakė komentuoti, tačiau daktaras pripažino pasirašęs gimimo liudijimą, kuriame teigiama, kad I.Madrigal įvaikinę žmonės I.Pérez ir P.Madrigal yra jos biologiniai tėvai. Bylą nagrinėjančiam teisėjui daktaras sakė, kad, vadovaudamas jau neegzistuojančiai San Ramóno klinikai, jis pasirašė dokumentus, jų net neskaitęs.

DNR testas patvirtino, kad I.Madrigal nėra susijusi kraujo ryšiu su savo įtėviais, tačiau kas jos tikroji motina, kol kas nepavyko nustatyti. "Žinau, kad E.Vela nepasakys man, ko aš noriu, – iš kur aš kilusi", – moteris neslepia pesimizmo, tačiau sako norinti, kad jos teismo procesas bent būtų paskata kitiems, abejojantiems dėl savo kilmės.

Iš dvynių liko vienas

Dolores Diaz Cerpa įsitikinusi: 1973-iaisiais ji pagimdė dvynukus, bet vienas jų buvo pavogtas. Ispanė prisimena, kad kai pirmą kartą pabudo po operacijos, matė dvi vaikiškas loveles, o seselė pasakė, kad ji turėsianti dvynukus. Tačiau pabudusi antrą kartą moteris išvydo tik mergaitę.

"Aš visada tikėjau, kad turėčiau turėti du vaikus, bet jie vieną iš manęs atėmė", – sako moteris. Šiandien jos didžiausias noras – kad iš jos pagrobtas vaikas sužinotų tiesą. "Jeigu jis žino esąs įvaikintas, aš tiesiog noriu, kad jis žinotų ir tai, kad aš jo nepalikau. Jis buvo pavogtas", – sako D.Diaz Cerpa.