Padėtis Venesueloje: masiniuose protestuose išskirtinai daug smurto

Veda prie dar didesnio lūžio

„Svarbu suprasti, kad tai, kas šiuo metu vyksta Venesueloje, – visiškas politikos, socialinės apsaugos, saugumo, ekonomikos žlugimas. Taip pat reikia suvokti, kad per pastaruosius dešimtmečius Venesueloje tęsiasi aukštesniosios ir vidurinės klasės nesantaika. Didžioji dalis protestuotojų gatvėse – vidurinės klasės arba jai priklausė anksčiau, taip pat studentai, jaunimas ir opozicija, kurią sudaro besipriešinę Hugo Chavezo iškilimui 1998 m.“, – kalba B. Fonseca.

Jo teigimu, paskutinį kartą panaši įtampa ir protestai vyko mirus H. Chavezui ir valdžią perėmus Nicolas Maduro: „Tik dabartiniai susidūrimai daug intensyvesni, o aukų turbūt yra daugiausia, palyginti su kitais daugelį metų besikartojančiais opozicijos ir vyriausybės susidūrimais. Dabar besitęsianti situacija veda prie dar didesnio lūžio.

Anot B. Fonsecos, iki didžiausio lūžio gali praeiti mėnesiai ir, deja, kol kas sunku spėti, ar situaciją būtų galima išspręsti taikiai, nes valdančioji Jungtinė socialistų partija taip paprastai neperduos valdžios opozicijai, o partijos lyderiai negalėtų imti ir grįžti į visuomenę dėl daugelio priežasčių.

„Dauguma yra įsivėlę į korupcinius veiksmus, organizuotas nusikalstamas grupuotes, narkotikų verslą. Jie tvirtai įsikibę valdžios, nes kur dar jiems paskui dėtis? Jei valdžioje kažkas keistųsi, opozicija turi būti pasirengusi suteikti tam tikrų lengvatų ar amnestiją už galimus valdančiosios partijos per pastaruosius 20 metų padarytus nusikaltimus ir leisti jiems grįžti į visuomenę nesibaiminant“, – kalba analitikas.

Jei per protestus vis žus civilių, o civilių skaičius viršys saugumo pajėgas, gali būti, kad kariuomenė laikinai perims valdžią siekdama bent kiek stabilizuoti chaosą ir smurtą.

Tačiau, priduria jis, opozicija tikrai nėra nusiteikusi tokiems variantams, todėl taikaus valdžios pasikeitimo tikėtis sunku. Taigi dabartinei valdžiai liktų tik vienas kelias – pabėgti į kitą šalį (yra spekuliacijų, kad šalies lyderiai gali pabėgti į Kubą ar kur kitur).

B. Fonseca pabrėžia, kad kol kas opozicijai sunkiai pavyksta į protestus įtraukti neturtingiausius Venesuelos gyventojus. Jeigu ir šie dalyvautų, tai labai sustiprintų protestuotojų pozicijas. Ir būtent tada įvyktų didžiausi pokyčiai.

„Jei protestuotojai ir toliau bus gatvėse, ką skatina daryti įkalintasis opozicijos lyderis Leopoldo Lopezas, jei per protestus vis žus civilių, o civilių skaičius viršys saugumo pajėgas, gali būti, kad kariuomenė laikinai perims valdžią siekdama bent kiek stabilizuoti chaosą ir smurtą. Tai – vienas iš pereinamojo laikotarpio variantų“, – kalba analitikas.

Kitas tikėtinas scenarijus, anot jo, – politinio elito skilimas, kurio ženklų matoma jau dabar: „Tačiau tai labai pavojinga. Norint atsiskirti nuo valdančiojo elito, reikia sulaukti idealaus momento, kitaip tokie veikėjai patys gali tapti aukomis. Trečias baigties variantas – gali pareikalauti dar daugiau aukų. Jei maištas tik stiprės ir taps valstybės institucijų nebevaldomas, didžiulė protestuotojų jėga gali atverti opozicijai tiesų kelią į valdžią.“

Skyla ir elitas, ir kariuomenė

Ar neturtingiausiųjų gyventojų nepasitenkinimas sukils, gali būti tik laiko klausimas. Vyriausybei priklausančiose parduotuvėse lentynos pustuštės ar visai tuščios, o kainos juodoje rinkoje palankios tik elitui. Infliacijos lygis vienas didžiausių pasaulyje. Vidutinis mėnesio atlyginimas 28 doleriai. Devyni iš dešimties venesueliečių teigia neuždirbantys tiek, kad galėtų patenkinti šeimos maisto poreikius. Visoje šalyje trūksta net tik sudėtingų, bet elementarių medikamentų. Todėl kūdikių mirčių išaugo trečdaliu, gimdyvių – beveik 70 proc. Maliarijos atvejų padaugėjo beveik 80  proc., ir tai tik oficiali statistika.

„Jei protestuotojai grįš namo, vyriausybė kuriam laikui liks tokia, kokia yra. Tačiau jiems reikėtų milžiniškų pastangų, kad stabilizuotų ekonomiką, kad visuomenė gautų, ko reikalauja. Tai atrodo beveik neįmanoma. Venesuela turi milijardinių skolų. Todėl bet kokiu atveju šalis ir dabartinė valdžia vis tiek greitai pasiektų dugną“, – pabrėžia B. Fonseca.

Jo žodžiais, vyriausybė gali imtis dar radikalesnių priemonių valdžiai išlaikyti, bet pavaldžios institucijos gali nebepaklusti toliau vykdyti represijas prieš civilius. Taigi elitas skyla, kariuomenė skyla – tokį virsmą dabar matome Venesueloje.

Anot B. Fonsecos, nors dabar situacija Venesueloje nesulaukia labai didelio tarptautinės žiniasklaidos dėmesio, anksčiau ar vėliau šaliai reikės visos tarptautinės bendruomenės humanitarinės pagalbos.

„Šiuo metu N. Maduro užsispyręs neįsileidžia bet kokios tarptautinės pagalbos. Tai bandymas įrodyti, kad jo šalies žmonėms viskas gerai. Tačiau akivaizdu, kad, pasikeitus valdžiai, o pasikeitimas nebus paprastas, Venesuela atvers duris humanitarinei pagalbai – pirmiausia vaistams, maistui, kol bandys atgaivinti šalies ekonomiką, ir tai bus lėtas procesas“, – sako B. Fonseca.