O. V. Johnsonas: Žurnalistų misija – padėti visuomenei suprasti save

Kuo daugiau žinome apie visuomenę, kurioje gyvename, tuo turtingesni esame. O žurnalistai gali padėti visuomenei žinoti daugiau ir save suvokti. Taip teigia JAV Indianos universiteto profesorius, istorikas ir žurnalistas Owenas V. Johnsonas.

Jis sako palaikąs idealistinį požiūrį į žurnalistiką – nepaisant aplinkybių, kuriomis dirba, redaktorių spaudimo, žurnalistai turėtų stengtis kurti kuo kokybiškesnę produkciją.

„Siekti pateikti visas įmanomas pozicijas yra turbūt geriausia, ką galime padaryti. Kaip sakė Churchillis, demokratija – sumauta valdžios forma, bet tai – geriausia, ką mes turime“, – įsitikinęs prof. O. V. Johnsonas.

Apie žurnalisto profesiją ir dilemas šių dienų žurnalistikoje su Vytauto Didžiojo universiteto rengtoje konferencijoje dalyvavusiu mokslininku O. V. Johnsonu kalbėjosi žurnalistė Agnė Kairiūnaitė.

Čia, į Kauną, atvykote dalyvauti konferencijoje, skirtoje žiniasklaidos temoms. Sakykite, kokios konkrečiai yra jūsų tyrinėjimų sritys?

Mano tyrinėjimų sritys apima du aspektus – vienas – tai Amerikos žurnalistikos istorija, kitas – Rytų ir Centrinės Europos žiniasklaidos vystymasis. O šioje konferencijoje kalbėsiu apie tai, ką reiškia būti profesionaliu žurnalistu pastarąjį šimtmetį ir bandysiu palyginti padėtį Jungtinėse Valstijose ir Rytų bei Centrinėje Europoje skirtingais laikotarpiais ir skirtingose šalyse.

Kitaip tariant, manau, kad būtina suvokti skirtingus žurnalistų vaidmenis, priklausomai nuo laiko ir vietų, kuriose jie tuos vaidmenis atliko. Taigi bandžiau charakterizuoti, kaip žurnalistas gali dirbti, būdamas priklausomas nuo tam tikrų politinių, socialinių ir nacionalinių aplinkybių.

Be abejo, lyginant JAV su Rytų ir Centrine Europa, čia iškyla didžiuliai skirtumai – žodžio laisvė ir pan.

Taip, ir tai – ne vien tik žodžio laisvė. Tai priklauso ir nuo to, kokie yra visuomenės poreikiai žiniasklaidai konkrečiu metu. Pavyzdžiui, Rytų ir Centrinėje Europoje žurnalistai užėmė palankią poziciją vykstant tautinio išsilaisvinimo, politiniams judėjimams, nes visuomenė neturėjo galimybių naudotis kitokiomis laisvės apraiškomis, taigi visuomenė norėjo girdėti žurnalistus reiškiant savo poziciją – su žiniasklaida buvo siejami gerokai didesni lūkesčiai. Tuo metu JAV būti geru, profesionaliu žurnalistu reiškė būti objektyviam, tiesiog pateikti faktus, informaciją, o nuomonę susidaryti apie visa tai palikti kažkam kitam. O štai čia, sovietinėje sistemoje, tai vykti negalėjo, nes faktai ir nuomonės nebūtinai buvo tikri.

Taigi žurnalistų vaidmuo buvo skirtingas. Ar tai – pagrindinis skirtumas tarp JAV ir Rytų Centrinės Europos šalių?

Tai – vienas aspektas. O kitas, kuriame tie skirtumai išryškėja, tai – ekonominis kontekstas. Šiandien žurnalistai abiejose Atlanto pusėse susiduria su ekonominiais sunkumais.  Bet JAV prigijusi žiniasklaidos priemonių savininkų su pilnesnėmis kišenėmis tradicija. Jie dažnai turi kitus verslus, ir gali naudoti kitose srityse uždirbtą pelną žiniasklaidos verslui paremti. Tuo metu čia žiniasklaidos priemonės ilgą laiką dirba naudodamos nedidelius finansinius išteklius, ir padėtis tampa vis sudėtingesnė – stabdoma leidyba arba žiniasklaidos priemonės persiorientuoja į sensacijų vaikymąsi.

Prabilote apie šių dienų  žiniasklaidos problemas. Kaip jūs manote, su kokiais didžiausiais iššūkiais ji šiandien susiduria?

Didžiausias iššūkis yra tai, kaip žiniasklaidos priemonės ir žurnalistai sugebės pateikti informaciją apie naujienas, diskusijas, kurios padėtų visuomenei daryti pasirinkimus? Paprastai mes sakome, kad tai – demokratijos pagrindas. Anksčiau egzistavo didieji laikraščiai, leidžiami milžiniškais tiražais, ir didžioji dalis žmonių juos skaitydavo. Tai buvo bendra diskusijų, probleminių klausimų ir debatų sfera. Sovietų laikais čia ji buvo labiau apribota, bet vis tiek tai buvo paplitusi informacijos sklaidos sritis.

Dabar problema ta, kad laikraščiai susiduria su sunkumais, televizijos daug naujienų nepateikiama. Taigi kur žmonės gali gauti naujienas, aktualią informaciją apie aktualius klausimus – iš interneto, draugų, socialinių tinklų? Kaip visuomenė tam tikra prasme gali susivienyti, drauge kalbėti apie tuos bendrus interesus? Aš manau, kad tai – didžiulis iššūkis.

Beje, man labai įdomu tai, kad čia, šioje pasaulio dalyje, inteligentija tradiciškai atliko labai svarbų vaidmenį. Tad dabar kyla klausimas – ar visuomenė panorės tą vaidmenį vėl atiduoti inteligentijai – galbūt tai galėtų būti diskusijų internete forma ar specialiomis publikacijomis, kurios toliau sklistų socialinių medijų kanalais.

Užsiminėte apie socialines medijas. Iš tiesų, kaip manote, koks socialinių medijų vaidmuo šiandien, kada tradicinės žiniasklaidos priemonės – vienos mažiau, kitos daugiau – praranda savo rinkos dalį. Koks, jūsų nuomone, socialinių medijų vaidmuo šių dienų žiniasklaidos kontekste?

Akivaizdu, daugybė žmonių jas naudoja palaikyti ryšiams su draugais, šeima, senais klasės draugais, bet manau, kad čia vis dažniau kuriama erdvė diskusijoms, dalijimuisi straipsniais svarbiomis temomis, ir tokiu būdu viešai skleidžiama informacija. Tačiau problema, man regis, yra ta, kad neaišku, kas tuo užsiims – ar visa visuomenė, ar tik labiau išsilavinusieji. Juk, pvz. žmonės, gyvenantys kaimuose, dažnai nėra socialinių medijų vartotojai, taigi jų ši informacija nepasiekia. Bet studentų, išsilavinusių žmonių socialiniuose tinkluose vis dažniau skleidžiama vertinga informacija, vyksta vertingos diskusijos, dalijamasi publikacijomis – pavyzdžiui, apie tragediją, kuri atsitiko Bostone šį mėnesį. Daugybę žmonių informacija apie tai pasiekė būtent per socialinius tinklus, ne kitaip. Taigi, mano nuomone, žvelgiant į ateitį, socialinės medijos turi didžiulį potencialą, tik klausimas, ar visuomenė tam teiks dėmesį.

O ar šių dienų žiniasklaidoje įžvelgiate kokių nors pavojų?

Neabejotinai pavojų yra, ir iškyla kaskart, atsiradus naujai medijai. Pavyzdžiui, kai atsirado radijas (Lietuvoje, regis, 1922 m., JAV – 1920 m., bet iš esmės – tuo pačiu metu), pradinė mintis buvo – ak, tai nuostabu, radijas mums padės suprasti vieniems kitus, bet gana greitai radijas tapo naudojamas propagandai.

Atsiradus televizijai, tikėtasi, kad tai taps priemone žmonėms lavinti, šviesti. Tačiau paaiškėjo, kad žmonėms nepatinka edukacinė televizija, jiems mieliau pramoginė, taigi tai taip pat nepavyko. Kabelinė televizija suteikė galimybių pasiekti daugybę kanalų, kad galėtume būti geriau informuoti, bet atsitiko taip, kad žmonės vis dėlto mieliausiai žiūri sporto, muzikinius ir panašius kanalus.

Taigi manau kad internetas ir socialinės medijos būtent kelia tokį iššūkį – kaip galime tas naujas technologijas išnaudoti visuomenės gerovei kurti.

Kaip tai galima būtų padaryti? Ar turite kokių nors receptų?

Manau, kad visų pirma tai susiję su švietimu. Ar galime vaikus mokyklose išmokyti apdoroti informaciją ir mąstyti kritiškai? Dabar švietimo sistemoje mes linkę orientuotis į atminties lavinimą, ir tam tikru požiūriu tai yra naudinga, pvz., tokiuose moksluose kaip matematika, biologija, fizika. Bet platesniame kontekste, kaip politiniai, visuomenės procesai, kaip galime išmokyti žmones pačius priimti sprendimus? Kaip mes galime diskutuoti, pavyzdžiui, ką reiškia būti lietuviu? Ar tai neginčijama vertybė, kad Lietuvoje turi gyventi tik lietuviai, ar turėtų būti skatinama ir imigracija, kad padėtų visuomenei save paremti tuo metu, kai gimstamumo rodikliai šalyje mažėja? Taigi, jauni žmonės privalo išmokti mąstyti už save, vadinasi, mokytojai turi skatinti debatus ir diskusijas, ką ne visada yra paprasta padaryti, priklausomai nuo politinių meto aplinkybių.

Regis, čia iškyla ir profesionalios žurnalistikos, etikos problema. Kaip jūs manote, kas yra profesionali žurnalistika šiandien, kada publikuoti tekstus internete, rašyti blogus tapo taip paprasta. Ar tai jau žurnalistika? Ką reiškia būti profesionaliu žurnalistu šiandien?

Profesionalumas reiškia keletą  dalykų. Viena vertus, tai grupė žmonių, kurie save identifikuoja kaip žurnalistus, ir kurie sutaria laikytis tam tikrų standartų. Ir manau, vienas tų standartų – sąžiningumas, tiesos sakymas. Žinoma, tai nereiškia, kad negalima reikšti savo nuomonės, bet privalai būti sąžiningas ir tiesus. Drauge turi aiškiai suvokti, kad tavo paviešinta informacija gali turėti tam tikrų pasekmių.

Man patiko vienas straipsnis (nepamenu, kas buvo jo autorius), kur buvo rašoma, kad būti profesionaliu žurnalistu šiandien nėra svarbu tradiciniai, anksčiau svarbiais buvę dalykai – būti žurnalistų sąjungos nariu ar turėti žurnalistinį išsilavinimą. Šiandien tiesiog svarbu tai, ar sukurtas produktas yra profesionalus: jei reiški konkrečią nuomonę, ar turi ją paremiančių faktų ir informacijos, ar vengi kaip nors pašiepti žmones, kurių nuomonė su tavąja nesutampa.

Taigi yra daug kitų panašių kriterijų, kurie padeda įvardyti profesionalią žurnalistiką. Tiesa, manau, kad žmogus, internete rašantis tinklaraštį, nebūtinai turi būti dirbti šį darbą visu etatu, kaip mes suvokdavome profesionalų žurnalistą iki šiol. Jei darbas atitinka geros žurnalistikos principus, etinius standartus, tuomet manau, kad to pakanka, kad galėtume tai pavadinti profesionalia žurnalistika.

Kalbate apie standartus ir profesionalią žurnalistiką. Iš tiesų, pasaulyje prirašyta daug etikos, profesinio elgesio kodeksų. Sakykite, kaip jums atrodo, kaip žiniasklaidos tyrinėtojui, ir, kaip tiesiog žiniasklaidos vartotojui, ar tie kodeksai realiai veikia?

Geriausiai etikos kodeksai žurnalistikoje veikia tada, kada finansinė žiniasklaidos priemonės padėtis yra gera. Etiniai sunkumai, su kuriais susiduriame, atsiranda tada, kai žurnalistai gauna nepakankamus atlyginimus, kai jie jaučia baimę prarasti darbą, taigi jie pasiryžę padaryti viską, kas reikalaujama, kad tik išlaikytų savo darbo vietą – netgi tokiu atveju, kai tai prieštarauja jų pačių vertybėms.

Kitas aspektas – žiniasklaidos priemonių savininkų pozicija. Pvz., JAV 1920–1930 m., 1960–1970 m. jie siekė, kad žurnalistai tvirtai laikytųsi etikos kodeksų. Tuo metu dabar kai kurie jų labiau suinteresuoti siekti pelno, ir spaudžia žurnalistus daryti su etika nesuderinamus dalykus. Turime liūdną pavyzdį Didžiojoje Britanijoje, kada žurnalistai įsilaužė į kompiuterius, slapta klausėsi telefoninių pokalbių, nes laikraščių savininkai vaikėsi didesnių pelnų ir auditorijos. Taigi manau būtent čia iškyla etiniai iššūkiai. Etika išlieka svarbi, nes ji nustato standartus, ir mes visada turėtume tokių standartų siekti ir atpažinti, kada jų nepaisoma.

Neseniai paviešintame geriausių ir blogiausių profesijų sąraše, kurį sudarė careercast.com, laikraščių reporterio specialybė atsidūrė sąrašo pabaigoje dėl patiriamo darbe streso ir mažo atlyginimo. Ką manote apie šias išvadas? Kaip manote, ar tikrai žurnalistika, žurnalisto profesija išgyvena krizę?

Taip, tai įdomus tyrimas. Vis dėlto manau, kad egzistuoja tendencija, kada linkstama daugiau dėmesio kreipti į sunkumus nei į sėkmės istorijas. O tokių tikrai yra. Štai viena mūsų absolventė šį mėnesį laimėjo Pulitzerio premiją. Geriausi mūsų žurnalistikos studentai dirba gerus darbus. Įdomu tai, kad žurnalistų atlyginimai JAV visada buvo žemiau vidurkio – pvz., XIX a. pabaigoje  žurnalistai negalėjo sau leisti kurti šeimų, nes nebūtų išgalėję jų išlaikyti. Bet žinoma, geriausi žurnalistai – „New York Times“, „The Washington Post“, „The Economist“ palaiko aukštų standartų kartelę, ir reikia turėti tai omenyje.

Tiesą sakant, nežinau, kokia metodologija buvo naudota, atliekant šį tyrimą. Manau, kad daug amerikiečių vis dėlto gerbia žurnalistus, ir ne vien tuos, su kurių nuomone jie sutinka.

Na, man regis, Lietuvoje žurnalisto profesija, žurnalistai nėra labai gerbiami. Kaip manote, kokios priežastys lemia tai, kad žurnalisto profesija susiduria su sunkumais tą pagarbą įgyjant?

Man atrodo, didele dalimi tai lemia istorinis kontekstas. Žurnalistai, praėjusiame amžiuje dirbę atkuriant Lietuvos valstybę, buvo labai gerbiami. Bet prieškariu, kai sistema nebuvo visiškai laisva, žurnalistai dirbo politinėms partijoms. Manau, kad daug žmonių ėmė manyti, jog žurnalistai savo sielas pardavė politinėms jėgoms. Sovietų laikais informacijos, nuomonių sklaida buvo ribota. Manau, kad žmonės tuomet taip pat ėmė laikyti žurnalistus asmenimis, reprezentuojančiais komunistus ar Maskvą. Na, ir po Nepriklausomybės atkūrimo kai kurie seni požiūriai tebegalioja.

Taigi kaskart, kai visuomenė pastebi ką nors, kas jiems žurnalistų darbe nepriimtina, ji naudoja tuos senuosius vertinimus apie šią profesiją apskritai. Manau, kad šiai pasaulio daliai iškyla didžiulis iššūkis – kaip paremti kokybės standartus propaguojančią profesionalią žiniasklaidą? O profesionalią žiniasklaidą kurti gali tik profesionalūs žurnalistai. Kažkokiu būdu profesionali žurnalistika turi būti ir apmokama, ir apmokama gerai. Mes turime pasakymą – tie, kas moka pinigus, tie ir muziką užsako. Taigi ilgalaikėje perspektyvoje kyla svarbus iššūkis – kaip remti žurnalistiką, kuri būtų nepriklausoma nuo politikų, nepriklausoma nuo valdžios, nepriklausoma nuo komercinių interesų?

Štai todėl aš gal labai naiviai, bet tikiu, kad internetas gali išspręsti daug problem. Kiekvienas gali reikšti savo nuomonę, ir jei žmonės ims gerbti požiūrius, kuriuos skelbia tam tikras asmuo, jie ims nuolat skaityti jo tekstus, ir tuomet jis gali imti daryti realią įtaką visuomenės nuomonei. Be to, čia galima kalbėti ir apie mažas sąnaudas – žmogus parašo tekstą, patalpina internete, ir viskas.

Taigi manote, kad ekonominės priežastys – svarbiausios, kuriant kokybišką žiniasklaidą, kuriant pagarbą žurnalistui?

Taip, manau, kad pirmiausiai tai lemia ekonomika. Ir ne tik žiniasklaidos priemonių, bet ir valstybės, miesto finansinė padėtis apskritai. Jei ekonominė  padėtis prasta, tada neegzistuoja ir visuomenė, turinti poreikį kokybiškai žiniasklaidai.

O kaip manote, ar egzistuoja būdų, kuriais patys žurnalistai galėtų  didinti pagarbą savo profesijai?

Ką žurnalistai galėtų  padaryti, tai kurti kaip įmanoma kokybiškesnę žiniasklaidos produkciją, priklausomai nuo aplinkybių, kuriomis dirba. Tuomet ir žmonės, ją išvydę ar perskaitę, ims labiau gerbti žiniasklaidą.

Neabejoju, kad kai kurie žurnalistai pasakytų, kad tai – idealistiškas požiūris, nes kasdieniame darbe jie patiria spaudimą, įtaką jiems daro redaktoriai, turintys savus požiūrius.

Sutinku, tai – šimtu procentų idealistinis požiūris, tačiau siekti pateikti visas įmanomas pozicijas yra turbūt geriausia, ką galime padaryti. Kaip sakė Churchillis, demokratija – sumauta valdžios forma, bet tai – geriausia, ką mes turime.

Tuomet pasidalykite mintimis, kodėl, jūsų manymu, žurnalistika, ir žurnalisto profesija jums atrodo patraukli?

Yra du dalykai – viena vertus, žurnalistika – tai gyvenimas. Taip pat tai – istorijos. Mes pasakojame istorijas. Mes ieškome žmonių, kurie pasakotų istorijas. Mes jungiame skirtingų žmonių istorijas į dideles. Ir man atrodo, kad tai ir yra mūsų misija pasaulyje – padėti visuomenei suprasti save. Kita vertus, man patinka būti įvykių sūkuryje, kalbėtis – ir ne tik su žymiais, bet ir paprastais  žmonėmis, bei atrasti, kas jaudina juos.

Juo labiau kad šiandien kaip tik daug kalbama apie įvairovės, skirtingų interesų atspindėjimo žiniasklaidoje būtinybę.

Taip, ir ta įvairovė pasireiškia keliais būdais. Kai kalbame apie multimedijas, turi sugebėti ir rašyti trumpas žinutes „Twitter`yje“, rašyti tinklaraštį, daryti greitus reportažus, ir turi sugebėti rengti tiriamuosius reportažus.

Tiesa, šiame amžiuje, manau, žiniasklaidoje iš tiesų aprėpiama gerokai didesnė visuomenės dalis nei anksčiau. Šiandien daugybė JAV laikraščių savo publikacijose atspindi naujienas ne vien apie baltaodžius, bet ir lotynų amerikiečius, juodaodžius, ir apie arabų ir musulmonų bendruomenes JAV. Taigi, kaip minėjau anksčiau, kalbėdamas apie žurnalistikos misiją padėti visuomenei suvokti save, kuo daugiau žinome apie visuomenę, kurioje gyvename, tuo turtingesni esame.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių