Napoleonas sugrįžta iš Elbos salos?

Kova už būvį

Jacques Chiracas – buvęs N.Sarkozy mentorius, o vėliau priešininkas – apie kadaise jauną, bet labai ambicingą Prancūzijos vidaus reikalų ministrą N.Sarkozy sakė, kad šis niekuomet nesivadovavo jokiomis ideologinėmis nuostatomis, o jo tikslas – tik valdžia.

Kai J.Chiracas apsisprendė, kad nesieks toliau vadovauti Prancūzijai, N.Sarkozy atsivėrė kelias į Eliziejaus rūmus.

Rinkimų kampanija, tiesa, nebuvo lengvas pasivaikščiojimas – N.Sarkozy ir jo komanda plušo dieną ir naktį, kad pasiektų tai, ko nori.

N.Sarkozy ne tik teko atremti J.Chiraco opoziciją, grumtis su jo proteguojamu Dominique de Villepinu, bet ir spręsti nelengvas problemas šeimoje: prieš pat rinkimus Cécilia Sarkozy paliko savo vyrą. Tas smūgis buvo labai skaudus.

Laimė, kad D.de Villepinas nebuvo labai stiprus priešininkas. Jis iš pradžių vadovavo Prancūzijos diplomatijai, o vėliau pakeitė poste buvusį Prancūzijos ministrą pirmininką Jeaną Pierre'ą Raffariną.

Premjero posto tada labai troško N.Sarkozy, tačiau J.Chiracas jam neleido vadovauti vyriausybei.

Kita vertus, N.Sarkozy netrukus sutriuškino savo varžovą partijoje.

D.de Villepinas – niekuomet nerinktas politikas – atsisakė premjero posto netrukus po to, kai iš prezidento pareigų pasitraukė jo globėjas J.Chiracas, o naujuoju prezidentu buvo išrinktas N.Sarkozy.

Rinkimų antrajame ture Sarkas surėmė ietis su dabartinio Prancūzijos prezidento Francois Hollande‘o buvusia žmona socialiste Ségolène Royal.

Politikė gavo 46,9 proc. rinkėjų palaikymą, o N.Sarkozy – 53 proc.

Korupcijos liūnas

Užsienio politikoje Prancūzija pasuko strateginės partnerystės su Jungtine Karalyste ir Jungtinėmis Valstijomis kūrimo link.

J.Chiraco valdymo metais santykiai tarp Paryžiaus ir Vašingtono buvo kaip reikiant atšalę, mat tiek J.Chiracas, tiek jo diplomatijos vadovas D.de Villepinas griežtai pasisakė prieš tuomečio JAV prezidento George'o W.Busho avantiūrą Irake.

Negana to, N.Sarkozy neatsisakė aktyvaus Prancūzijos dalyvavimo buvusiose kolonijose. Būtent jo valdymo metu kilo vadinamasis Arabų pavasaris.

N.Sarkozy, nors su velioniu Libijos lyderiu Muamaru al Gaddafiu palaikė šiltus santykius, 2011 m. tapo pagrindiniu karo Libijoje architektu. Šio posūkio daug kas negali paaiškinti.

Prancūzijos teisėsauga dabar kaltina N.Sarkozy, kad šis 2007 m. neteisėtai gavo lėšų savo rinkimų kampanijai. O vienas iš pagrindinių finansavimo šaltinių tikriausiai buvo Libijos diktatorius.

Teigiama, kad N.Sarkozy galėjo gauti iš Libijos apie 50 mln. eurų, kad būtų išrinktas: šios lėšos buvo pervestos per sąskaitas Šveicarijoje ir Panamoje.

Paradoksas, bet šios bylos tyrimas atvedė pareigūnus prie visai naujo tyrimo.

Teisėsauga išsiaiškino, kad N.Sarkozy turėjo slaptą telefoną, registruotą išgalvotu vardu.

Įrašydami N.Sarkozy telefoninius pokalbius prokurorai išsiaiškino, kad N.Sarkozy ir jo advokatas bandė iš vieno teisėjo gauti slaptos informacijos apie konfidencialų procesą neteisėto rinkimų finansavimo byloje, kurio epicentre atsidūrė Prancūzijos kosmetikos milžinė kompanija "L'Oréal".

Mainais į informaciją N.Sarkozy siūlė tam teisėjui aukštą postą Monake.