Mianmaras: kavinėse indus plauna kriauklių nesiekiantys vaikai

Dedama daug vilčių

Mianmaras – ilgą laiką karinės chuntos valdyta šalis, jau kelerius metus vadovaujama civilinės valdžios. Didžiausias pokytis įvyko pernai, kai parlamento rinkimus laimėjo Nobelio taikos premijos laureatės Aung San Sui Ky vadovaujama Nacionalinės demokratijos lyga. Į šią pergalę sudėta daug vilčių. Tikimasi, kad po ilgų dešimtmečių diktatūros Mianmaras pagaliau pradės eiti demokratijos kryptimi, o itin silpna ekonomika atsigaus ir šalis atsivers pasauliui.

Beveik niekada nesibaigiančios automobilių spūstys, šalia gatvės parduodamas maistas, žaidžiantys vaikai, bėgiojantys šunys, vištos – tai didžiausio Mianmaro miesto, buvusios sostinės, Jangono, anksčiau vadinto Ragūnu, vaizdas. Čia gyvena apie 6 mln. žmonių, dešimtadalis visos šalies gyventojų. Daugelis Jangono namų chaotiškai spauste spaudžiasi vienas prie kito. Kai kuriems pastatams, atrodo, verkiant reikia renovacijos. Tačiau kai kuriuose Jangono rajonuose viešbučiai, prekybos centrai ar kiti pastatai prabanga ir modernumu tiesiog iškrenta iš bendro vaizdo.

Kalbėdamas apie šalyje egzistuojančius milžiniškus turtinius skirtumus, savaitinio žurnalo „Myanmar Post“ redaktorius Aungas Khine Nyuntas sako, kad dauguma Jangono kvartale gyvenančių žmonių dirba Mianmaro geležinkeliuose: „Tiesą sakant, visas šitas kvartalas priklauso Mianmaro geležinkelių ministerijai. Skirtumas tarp turtingųjų ir vargšų labai labai didelis.“

Paėjus kiek toliau nuo gatvės ir įžengus į vieną skurdžiausių Jangono kvartalų, matyti gana daug eilėje stovinčių žmonių. Visi jie laukia maisto kortelių. „Dauguma šių žmonių nėra bedarbiai, daug jų dirba Mianmaro geležinkeliuose, bet tai daugiausia vyrai, tad jų žmonos ir vaikai priklausomi nuo vyrų atlyginimų, o šie – labai maži“, – sako A. K. Nyuntas.

Pašnekovas priduria, kad maisto kortelės, kurių žmonės laukia, nėra vyriausybės parama: „Šios kortelės – tai per šventes organizacijų ir žmonių surinktos aukos. Neturtingi gyventojai patys turi rasti būdų išsilaikyti. Labai dažnai vaikai šeimoms padeda užsidirbti pinigų. Jangone dažnai galima pamatyti kavinėse dirbančius vaikus.“

Nenori atvirauti apie sunkų gyvenimą

Einant vis giliau į vieną skurdžiausių Jangono kvartalų, nepriteklius matosi vis ryškiau. Be daugybės šiukšlių, užteršto upės vandens, siaurose kvartalo gatvelėse matyti ir daugybė keistų, kelių aukštų ir vos kelių kvadratinių metrų patalpų, kurios labiau primena šuns būdą nei gyvenamąją vietą. Tačiau ten gyvena žmonės, ten auginami vaikai. Už tokį būstą žmonės priversti mokėti nuomą.

Daugelis šio rajono žmonių vengia fotoaparato blykstės ir nenori atvirauti apie gyvenimo sąlygas, bet vienas nuošaliau sėdintis vyras sutinka trumpai papasakoti, kaip jis gyvena. „Dirbu nešiku Jangono traukinių stotyje. Kasdien uždirbu apie 3 tūkst. džetų, maždaug 2,5 dolerio. Pinigų neužtenka. Turime tris vaikus, kurie turėjo palikti mokyklą. Dabar jie glaudžiasi mano žmonos tėvo namuose“, – pasakoja vyras.

Jis tvirtina ne visada gyvenęs šiame rajone: „Esu kilęs iš Vidurio Mianmaro, bet, kai mirė mano tėvai, nusprendžiau persikelti į Jangoną dėl geresnio gyvenimo. Čia gyvenimas iš tiesų daug geresnis. Ten neturėjau jokių galimybių įsidarbinti.“

Rengia neformalaus ugdymo pamokas

Daugumos neturtingų šeimų vaikai yra įtraukiami į darbo rinką. Nors vaikams Mianmare dirbti draudžiama, tokių vaikų gausa kiekviename neturtingame rajone tiesiog bado akis. Anot A. K. Nyunto, kvartalo kavinėse kartais dirba ir indus jose plauna dar net kriauklių nepasiekiantys vaikai, kitur jie dirba padavėjais. Jiems – 10–13 metų.

Tokių pavyzdžių Jangone ne vienas. Daugybė vaikų po kelių klasių yra priversti mesti mokyklą ir padėti tėvams. Taip jie pakliūva į užburtą ratą – neįgiję išsimokslinimo jie pasmerkti dirbti labai menkai apmokamą darbą.

Nors vyriausybė kol kas nesugeba nei sumažinti nelegalaus vaikų darbo, nei pasiūlyti dirbantiems vaikams alternatyvios galimybės mokytis, šalyje veikia kelios nevyriausybinės organizacijos, kurios siekia padėti vaikams išbristi iš skurdo. Viena tokių iniciatyvų – „MymeProject“.

Projekto organizatoriai rengia neformalaus ugdymo pamokas arbatinėse – vėlai vakare, kai jos baigia darbą. Tuomet vaikams leidžiama bent kiek pasimokyti. „Myme“ projekto idėja gimė Timui-Aye Hardžiui, prieš ketverius metus jis nusprendė iš Niujorko grįžti į gimtąjį Mianmarą ir padėti skurstantiems šalies vaikams.

T. Hardis pasakoja, kad šie vaikai dirba 7 dienas per savaitę, po maždaug 12–13 val. per dieną: „Dėl to mūsų pamokoms vaikai gali skirti apie valandą per dieną, kai uždaromos arbatinės ir parduotuvės. Dirbame vėlai vakare, tad sunku pritraukti mokytojų, kurie sutiktų dėstyti vaikams. Ypač moterų, nes Jangone 7–8 vakaro moterims nesaugu.“

Kitas iššūkis, anot T. Hardžio, yra vaikų įtikinimas mokytis, patys jie tuo nesuinteresuoti. „Bet tai suprantama, nes jei pažvelgtume į šalies istoriją, per dešimtmečius švietimo sistema buvo beveik sunaikinta autoritarinio režimo ir kariuomenės. Šiandieninė švietimo sistema nėra praktiška, baigęs mokyklą gali atsidurti tose pačiose arbatinėse. Kad sistema neveikia, akivaizdu – 70 proc. vaikų meta mokslus po pradinės mokyklos“, – aiškina pašnekovas.

Kaip tikina T. Hardis, kai kurie 7–8 metų vaikai jau tėvų išsiunčiami dirbti: „Į didžiuosius miestus vaikai atvyksta iš kaimo vietovių. Mergaitės dažniausiai įdarbinamos namų tvarkytojomis, berniukai įsidarbina arbatinėse arba gatvėse. Vaikai uždirba mažiau nei dolerį per dieną, dažnai 40–30 centų. Bet juos tai tenkina, nes kaime jie neturi net maisto pavalgyti. Arbatinės jiems suteikia vietos miegoti ir maisto, o visus uždirbtus pinigus vaikai siunčia tėvams. Kaime likę tėvai dažnai išgyvena tik iš vaikų siunčiamų pinigų.“