Lenkijos tyrėjai tikisi atpažinti Aušvico didvyrio palaikus

Sunku įsivaizduoti pavojingesnę užduotį, nei infiltracija į Aušvico mirties stovyklą, siekiant užfiksuoti nacių vykdomus žiaurumus, tačiau Witoldas Pileckis ten sugebėjo išgyventi trejus metus ir perduoti išoriniam pasauliui informacijos apie egzekucijas, kol galiausiai pabėgo per drąsią operaciją.

Tačiau su šiuo Lenkijos pasipriešinimo didvyriu buvo susidorota po karo įsivyravus komunistiniam režimui: jis buvo nuteistas pagal išgalvotus kaltinimus ir sušaudytas.

Praėjus šešiems dešimtmečiams Lenkija tikisi, kad W.Pileckio palaikai bus atpažinti tarp susipynusių griaučių ir sudaužytų kaukolių, kasinėjant masinę pasipriešinimo kovotojų kapavietę Varšuvos pakraštyje esančiose Povonzkų karių kapinėse. Šiais kasinėjimais prisidedama prie kylančių demokratinės Lenkijos pastangų užtikrinti deramą atminimą savo karo laikų didvyriams ir XX amžiaus tragedijoms.

„Jis buvo vienintelis toks pasaulyje“, - sakė Zofia Pilecka-Optulowicz, su pagarba prisimindama savo tėvo sprendimą 1940 metais pasiduoti naciams per žmonių gaudynes, kad patektų į mirties stovyklą.

„Norėčiau, kad būtų vieta, kur galėčiau uždegti žvakelę jo atminimui“, - pridūrė ji.

Šią vasarą tyrėjai aptiko per 100 griaučių, daugiausia vyrų. Darbai tęsėsi ir pastarosiomis dienomis: teismo medicinos ekspertai ir archeologai, apsimovę mėlynas nitrilo pirštines, užsirišę kaukes, kruopščiai krapštinėjo žemę ir tarsi dėlionę rikiavo kaulus. Vienos jų rasti kaukolės priekis buvo nuskeltas kulkų, kita buvo akivaizdžiai sutraiškyta, o ant vieno skeleto matomos daugelio šautinių žaizdų žymės.

Netoli duobės, kurioje naktimis būdavo suverčiami nužudytųjų kūnai, stovi gerai prižiūrimi tų pačių teisėjų ir prokurorų, pasiuntusių į mirtį šiuos Antrojo pasaulinio karo didvyrius pagal Maskvos įsakymus, antkapiai.

Sovietų Sąjungos vadovai baiminosi, kad Lenkijos patriotai, užsigrūdinę pasipriešinimo kovose per nacių okupaciją, gali sukurstyti šalį sukilti pries jos naujuosius komunistinius lyderius.

„Kaltininkai nebuvo nubausti, o aukų kūnai nebuvo rasti, - sakė kasinėjimams vadovaujantis istorikas Krzysztofas Szwagrzykas. - Šie laikai nuolat mums primins apie save, kol rasime tuos palaikus ir garbingai palaidosime.“
„Mes siekiame jiems teisingumo“, - pridūrė jis.

W.Pileckio sūnus Andrzejus ir dešimtys kitų aukų artimųjų davė savo DNR mėginius, tikėdamiesi, kad pagal juos bus galima atpažinti palaikus. Pradedami pirmieji tyrimai, siekiant nustatyti aukų amžių, lytį, aukštį ir sužalojimus. Gali praeiti keli mėnesiai, kol bus nustatyta, ar tarp jų buvo W.Pileckis, kuriam buvo įvykdyta egzekucija, paleidžiant kulką į galvą.

Lenkijoje buvo nužudyti tūkstančiai pasipriešinimo kovotojų, ir apie 400 jų galėjo būti palaidoti masinėje kapavietėje Povonzkose.

W.Pileckiui buvo 38 metai, kai 1939-ųjų rugsėjo 1 dieną Vokietijos pajėgos puolė Lenkiją, pradėdamos Antrąjį pasaulinį karą. Jis padėjo organizuoti pasipriešinimo judėjimą, kuriam priklausę daugelis kitų kovotojų buvo sučiupti ir išsiųsti į Aušvicą, pirmaisiais karo metais buvusį veikiau kalėjimu lenkų pasipriešinimo kovotojams nei žydų naikinimo stovykla.

Šis faktas jį įkvėpė sukurti įžūlų planą: W.Pileckis pranešė kitiems pasipriešinimo vadams norintis tapti vienu iš Aušvico kalinių ir patikrinti gandus apie žiaurumus ten.

1940 metų rugsėjį gavęs dokumentus, kuriuose jis buvo įvardytas kaip Tomaszas Serafinskis, katalikas kavalerijos karininkas, W.Pileckis leidosi suimamas per vokiečių SS surengtas gaudynes Varšuvoje. Jis buvo išsiųstas traukiniu į Aušvicą, kur tapo kaliniu Nr.4859.

W.Pileckis pasižymėjo „išskirtine narsa“, nurodė Varšuvoje įsikūrusio Tautos atminties instituto (IPN) istorikas Jacekas Pawlowiczius.

Kiek žinoma, W.Pileckis yra vienintelis žmogus, patekęs į Aušvicą savo noru. Jo lakoniški pranešimai išoriniam pasauliui būdavo perduodami užrašyti ant plono popieriaus skiaučių, įsiūtų į drabužius kaliniams, išeidavusiems iš stovyklos, arba paliekami aplinkiniuose laukuose, kur juos paimdavo kiti žmonės. Šiose žinutėse būdavo užrašomi tik kalinių, kurie buvo mirtinai sumušti, sušaudyti arba nužudyti dujų kamerose, slapyvardžiai. Nors ši informacija buvo labai padrika, ji tapo pirmuoju tiesioginiu įrodymu apie Aušvice veikusią nacių mirties mašiną.

W.Pileckis atlaikė sunkų darbą, mušimus, šaltį ir vidurių šiltinę, padedant slaptam pasipriešinimo tinklui, kurį jis sugebėjo suorganizuoti stovyklos viduje. Vieni jo nariai galėdavo gauti maisto, kiti - drabužių arba vaistų.

W.Pileckis planavo sukilimą, per kurį tikėjosi išvaduoti kalinius, pasipriešinimo kovotojams kartu puolant iš išorės, tačiau šis planas niekada nebuvo įgyvendintas, nes laikytas pernelyg pavojingu, nurodė J.Pawlowiczius.

W.Pileckis pabėgo 1943 metų balandį, supratęs, kad SS gali išaiškinti jo veiklą. Kartu su dviem kitais vyrais jis pabėgo per naktinę pamainą kepykloje, kuri buvo įsikūrusi kitapus mirties stovyklos spygliuotos vielos tvorų.

Po pabėgimo W.Pileckis parašė tris išsamias ataskaitas apie šią naikinimo stovyklą.
Vienoje iš jų aprašoma, kaip traukinį, kuriuo jis važiavo, pasitiko šūkaliojantys esesininkai ir lojantys šunys.

„Jie liepė vienam iš mūsų bėgti prie posto toliau nuo kelio ir iškart paleido kulkosvaidžio kulką jam įkandin. Jį nužudė. Dešimt kitų buvo nesirenkant paimti iš būrio ir nušauti - jiems esą teko “kolektyvinė atsakomybė„ už šį “pabėgimą„, kurį organizavo patys esesininkai“, - pasakojo jis.

W.Pileckio žygdarbis praktiškai buvo bergždžias. Nors jo pranešimai apie Aušvico dujų kameras pasiekė Londone veikusią Lenkijos vyriausybę tremtyje ir kitas Vakarų šalių sostines, tik nedaugelis patikėjo jo aprašymais.

Pabėgęs W.Pileckis vėl prisidėjo prie Armijos Krajovos (AK) - ginkluoto pasipriešinimo judėjimo - ir kovėsi per Varšuvos sukilimą 1944 metais, kurį naciai galiausiai žiauriai numalšino.

1947 metais jį suėmė komunistinio režimo slaptosios tarnybos; jis buvo neteisingai apkaltintas planavęs nužudyti įtakingus komunistų veikėjus.

Sovietų Sąjunga po Antrojo pasaulinio karo planavo sunaikinti Lenkijos laisvės viltis, sutriuškindama pasipriešinimą ir ištrindama bet kokias užuominas apie lenkų nacionalinį identitetą bei istoriją. Mūsų dienomis, praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams po komunistinio režimo žlugimo, surinkta pakankamai dokumentų ir lėšų, turinčių padėti atkurti uždraustą praeitį ir mėginti atpažinti tautos didvyrių palaikus.

Tyrėjai taip pat ieško kitų karo laikų pasipriešinimo dalyvių palaikų, tarp jų brigados generolo Augusto Emilio Fieldorfo - aukšto rango AK vado, kuris vienu metu buvo egzilinės vyriausybės emisaras Lenkijoje. Šiam kariškiui buvo pateikti kaltinimai, kad jis davė įsakymą žudyti sovietų karius, nors vėliau komunistų valdžia pripažino, kad šie kaltinimai buvo išgalvoti.

A.E.Fieldorfas buvo pakartas 1953 metais.

K.Szwagrzykas nėra įsitikinęs, ar W.Pileckio palaikai bus rasti Povonzkų kapinėse, nes tai ne vienintelė komunistų aukų slapto laidojimo vieta Varšuvoje ir Lenkijoje.

Tačiau šio didvyrio vieta istorijoje palaipsniui atkuriama. Dabar jo vardu pavadinta viena Varšuvos gatvė ir kelios šalies mokyklos.

Komunistų režimo kalėjimo sąlygos jam atrodė sunkiau ištveriamos negu Aušvico.

Vienas kartu laikytas kalinys pasakojo matęs W.Pileckį susikuprinusį, nesugebantį pakelti galvos, nes jam buvo sulaužyti raktikauliai. Per parodomąjį teismo procesą jis slėpė savo rankas, nes per kankinimus jam buvo nuplėšti nagai.

Per vieną teismo posėdį W.Pileckis sakė savo žmonai Mariai (Marjai), kad kankinimai atėmė iš jo paskutinę viltį.

„Nebegaliu ilgiau gyventi“, - sakė jis.


Šiame straipsnyje: Aušvicasmirties stovykla

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių