„Lehman Brothers“ pamoka: pasaulį sužlugdė godumas

„Lehman Brothers“ turi dvi istorijas: apie migrantų šeimą, sugebėjusią įgyvendinti amerikietišką svajonę, ir apie Volstrito verteivas, kurie ją sužlugdė.

Didžiosios Britanijos laikraštis „The Financial Times“ rašo, kad po šios liūdnos istorijos pasaulis turėtų išmokti jos pamokas.

Visuomet turėk atsarginį išėjimą. Broliai Lehmanai atvyko į JAV iš Bavarijos XIX a. viduryje. Iš pradžių jie pardavinėjo buitines prekes pakelėse, o vėliau įsikūrė Alabamos valstijoje ir tapo medvilnės makleriais. Artėjant JAV pilietiniam karui, jie persikėlė į Niujorką, kur įsteigė banką. 2008 m. rugsėjį paskutinis „Lehman Brothers“ vadovas Dickas Fuldas neturėjo kur trauktis, ir galėjo tik bejėgiškai laukti artėjančios pabaigos.

Turėk gerų ryšių. „Lehman Brothers“ naudojosi prezidentų prielankumu, pradedant Teddy Rooseveltu ir baigiant Richardu Nixonu. Bet praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje, kai bankui pradėjo vadovauti į D.Fuldą panašūs prekeiviai obligacijomis, bankas prarado tokius ryšius. Naujieji vadovai labiau mėgo greitus sandorius, nei ilgalaikius santykius. „Goldman Sachs“, pavyzdžiui, veikė priešingai ir nuo 1930-ųjų palaikė stiprius ryšius su valdžia. Kai George‘o W.Busho administracijos iždo sekretorius ir buvęs „Goldman Sachs“ vadovas Hankas Paulsonas po 2008 m. krizės pradėjo dalinti finansinę pagalbą, jo buvęs bankas gavo riebų kąsnelį, o „Lehman Brothers“ žlugo.

Herbertas Lehmanas niekada neleistų, kad taip įvyktų. Pramonininkas, bankininkas ir „Lehman Brothers“ partneris buvo Niujorko gubernatorius, kuris kartu su prezidentu Franklinu D. Rooseveltu ketvirtajame dešimtmetyje sukūrė vadinamąją Naująją tvarką. Jis tikėjo, kad būtent dėl bankų nesėkmių 1929 m. krizė virto Didžiąja depresija, todėl nenuolaidžiavo savo šeimos ir kitiems bankams, o įvedė griežtą reguliavimą ir taip juos išgelbėjo.

„Grobstymas ir godumas gali tęstis kurį laiką, bet vieną dieną būtinai ateina lūžio akimirka“, – šiuos H.Lehmano žodžius, ištartus prieš pusę metų, turėtų įsisąmoninti šiuolaikiniai bankininkai, susižeriantys milžiniškas premijas.

Klausyk seno vyruko. Pete‘as Petersonas, vadovavęs „Lehman Brothers“ dešimt metų iki 1984-ųjų, anksčiau dirbo komercijos sekretoriumi prezidento R.Nixono administracijoje ir buvo patyręs derybininkas, norėjęs plėtoti ryšius su Europa ir Japonija. Tačiau verteivos laikė jį senu tauškaliumi ir jo atsikratė. Bet netrukus jie prarado banką, jį perėmė ir visą dešimtmetį valdė „American Express“. Dabar P.Petersonas yra milijardierius, įžengęs į devintą dešimtį, ir kalba apie tai, kaip amoralu yra mažinti mokesčius tokiems „storiems katinams“, kaip jis pats.

Nepasitikėk matematika. Robertas Lehmanas, 40 metų dirbęs banko vyriausiuoju partneriu iki mirties 1969-aisiais, apie savo investavimo filosofiją sakė: „Aš lažinuosi už žmogų.“ Tuo tarpu D.Fuldas lažinosi už formulę, kuri sako, kad paslaptinti finansiniai instrumentai, paremti didesnės rizikos būsto paskolomis, yra labai patikimi.

Grąžinkite apšviestą vyriausybę. „Lehman Brothers“ pasiekė klestėjimo viršūnę šeštajame dešimtmetyje, prezidento Dwighto Eisenhowerio laikais, kai viešojo ir privataus sektoriaus partnerystė buvo ekonomikos aksioma. Bankas žlugo tais laikais, kai privatus sektorius panaikino reguliavimą, sakydamas, kad jis žino geriau. Deja, jis nežinojo.

Liaukitės pardavinėję šiukšles. Kapitalizmas šiais laikais daro pinigus lažindamasis ne už pasisekimą, o už nesėkmę. „The Financial Times“ praėjusią savaitę rašė, kad rizikos draudimo fondų valdytojai George‘as Sorosas ir Johnas Paulsonas uždirba daugiau, nei lėktuvų gamintojas „Boeing“. Jiems nepavyktų to padaryti, jeigu jie nebūtų lažinęsi prieš jau minėtus finansinius instrumentus. Senasis „Lehman Brothers“ prekiavo turtu, kuris turėjo realią vertę. Tuo šiuolaikinis „Lehman Brothers“ žlugo dėl to, kad platino finansinį šlamštą.