Kova su piratais – kaip katės ir pelės žaidimas

Lietuvos kariai prisijungė prie ES antipiratinės misijos "Atalanta" prie Somalio krantų, bet pasaulio laivybos pramonės ir piratų partizaninio karo frontas jau pasislinko kitur.

Atstumas – ne kliūtis

Šių metų balandžio 22 d. Vokietijos konteinerinis laivas „Hansa Marburg“ ramiai plaukė Atlanto vandenynu, gana toli nuo kranto – maždaug 130 jūrmylių nuo Pusiaujo Gvinėjos uosto Malabo. Paprastai tai per didelis atstumas atakoms motorinėmis valtimis, bet tą naktį viskas buvo kitaip. Piratai greitai užsiropštė į laivą, paėmė keturis įkaitus ir dingo tamsoje.

Laivas, plaukęs su Liberijos vėliava, priklausė Hamburge įsikūrusiai laivybos bendrovei „Leonhardt & Blumberg“. Tik po mėnesio, gegužės 24 d., ji galėjo paskelbti, kad keturi jūrininkai atgavo laisvę gyvi ir sveiki.

Prieš pat šį incidentą šiemet balandį netoli Nigerijos krantų piratų rankose buvo atsidūręs dar vienas Vokietijos bendrovės laivas „City of Xiamen“. Įgula buvo paleista po penkių dienų.

Vieni pastarųjų prie Togo ir Gabono krantų nuo piratų nukentėjo su Maršalo salų vėliava plaukęs chemijos produktų tanklaivis bei Maltos naftos produktų tanklaivis.

Milžiniški nuostoliai

Pastarieji įvykiai rodo, kad pasaulio laivybos pramonės ir Afrikos piratų partizaninio karo frontas pasislinko iš Rytų į Vakarus – nuo Afrikos pusiasalio iki Gvinėjos įlankos. ES antipiratinė misija „Atalanta“ prie Somalio krantų davė reikšmingų vaisių, o Gvinėjos įlankoje piratai per pirmą šių metų pusmetį jau surengė 30 atakų ir grasino dar pabloginti praėjusių metų statistiką.

Bet tai gali būti tik ledkalnio viršūnė, nes laivybos įmonės, norėdamos išvengti didesnių draudimo įmokų, dažnai nepraneša apie piratų atakas.

Ekonominiai nuostoliai milžiniški. Per patį piratų siautėjimo prie Somalio krantų piką 2011-aisiais Vokietijos laivų savininkų asociacija skaičiavo, kad per metus papildomai išleido 5,3 mlrd. eurų apsaugos priemonėms, draudimui, kelionėms aplinkiniais maršrutais ir išpirkoms, kurios siekdavo 20 mln. dolerių.

2012 m. gegužę ES jūrų pajėgos pradėjo sraigtasparniais atakuoti piratų bazes Afrikos pusiasalyje ir naikinti jų valtis. Pusiasalis ir karo sudraskytas Somalis tapo saugesnis, o laivybos saugumą sustiprino ne tik tarptautinės patruliavimo misijos, bet ir pačių laivybos įmonių saugumo priemonės. Kas antras pro Somalį plaukiantis laivas dabar turi samdytą ginkluotą apsaugą.

Neturi pakrančių apsaugos

Vakarų Afrikoje jūrų plėšikams veikti gerokai lengviau. Šio regiono valstybės nevienija pastangų kovoje su piratais, be to, kai kurios net neturi pakrančių apsaugos.

„Piratavimas Vakarų Afrikoje toliau pamažu auga, ir ten nėra tokio spaudimo, koks daromas piratams (žemyno – red. past.) rytuose, – savo ataskaitoje rašė privati JAV žvalgybos bendrovė „Stratfor“. – Gvinėjos įlankoje šiuo metu trūksta karinių pajėgumų.“

Kita piratavimo geografinio poslinkio priežastis yra ta, kad išbristi iš skurdo ilgą laiką nepajėgusios šalys, tokios kaip Togas, Gana ir Nigerija, pagaliau pradeda ekonomiškai atsigauti. O kuo daugiau prekių atvyksta į Lagoso uostą, tuo daugiau piratų pastebima lakstant motorinėmis valtimis palei pakrantę.
Ateityje padėtis gali toliau blogėti. Europa jau importuoja 13 proc. naftos iš šio regiono, o dujų importas iš jo iki 2025-ųjų gali patrigubėti. Taigi Gvinėjos įlanka tampa svarbiu tranzitiniu Senojo žemyno žaliavų importo regionu.

Piratų evoliucija

Vakarų Afrika tiekia dešimtadalį pasaulyje sunaudojamos naftos, daugiausia po Artimųjų Rytų ir buvusios Sovietų Sąjungos. Anksčiau, nuo praėjusio dešimtmečio pradžios, plėšikavimo centras buvo pagrindinė regiono naftos gamintoja Nigerija, kuriai organizuotos sukilėlių grupuotės, vogusios naftą iš vamzdynų, puldinėjusios gavybos objektus ir grobdavusios jų darbuotojus, kasmet atnešdavo šimtus milijonų dolerių nuostolių. Naftos bendrovėms sustiprinus saugumą sausumoje, plėšikai persikėlė į jūrą. Su naftos bumu plėtėsi ir piratavimo mastas. Jūrų plėšikai pasiekė Togą, Gaboną, Beniną ir Dramblio Kaulo Krantą.

Auganti naftos svarba paskatino ir piratų specializaciją. Kai kurios jų grupuotės dabar puola tik tanklaivius.

Atakos paprastai yra panašaus braižo. Užpuolikai atplaukia motorinėmis valtimis, užgrobtas laivas nuplukdomas į atokesnę vietą, kur perpilama nafta ir kuras, o sausumoje užverda prekyba pavogtais daiktais ir prekėmis.

Daugiau smurto

„Per kelias dienas, kol laivas laikomas užgrobtas, visa arba dalis naftos perpumpuojama į kitus laivus. Agresoriai paprastai pasižymi dideliu polinkiu į smurtą“, – Vokietijos žurnalas „Der Spiegel“ citavo federalinės policijos ataskaitą apie piratavimą.

Ginkluotą laivų apsaugą teikiančios bendrovės „Protection Group International“ vadovas Barry Roche teigė, kad Vakarų Afrikoje piratai smurtauja daugiau, nes yra geriau ginkluoti, o jų tikslas paprastai būna ne įkaitai ir išpirkos, o kroviniai. Pernai per piratų atakas Gvinėjos įlankoje žuvo penki žmonės, o prie Afrikos rytinės pakrantės – nė vieno.

„Tai panašu į Irako ir Afganistano konfliktų lyginimą, – sakė B.Roche JAV verslo naujienų agentūrai „Bloomberg“. – Geografinė ir politinė padėtis regione (Vakarų Afrikoje – red. past.) neleidžia naudoti to paties modelio, kuris sėkmingai buvo pritaikytas Indijos vandenyne. Vyriausybės turėtų pradėti mąstyti kitaip.“

B.Roche prognozuoja, kad piratų grėsmė Vakarų Afrikoje artimiausiais metais tik didės ir trikdys naftos eksportą.

Lemtingas taškas

Atkreipti politikų dėmesį į piratavimo geografinį poslinkį bando ir Miuncheno bundesvero universitetas, susijęs su Vokietijos kariuomene. Jo mokslininkų atlikto tyrimo išvadose teigiama, kad nesiėmus jokių veiksmų nusikalstamumas, terorizmas ir etniniai konfliktai tik stiprės.

„Vakarų Afrika pasiekė lemtingą tašką, – žurnalui „Der Spiegel“ sakė tyrimo autorius profesorius Carlo Masala. – Jeigu Vokietijos vyriausybė nenori, kad visame regione įsivyrautų anarchija, ji turi padėti su piratavimu susidūrusioms valstybėmis.“

Profesorius siūlo teikti pagalbą Vakarų Afrikos pakrančių apsaugai ir kurti JAV bei ES greitojo reagavimo jūrų pajėgas.

Priversti imtis gudrybių

Jam pritaria ir kiti ekspertai, bet politikai neskuba priimti sprendimų. Jungtinėms Valstijoms rankas surišo smarkiai apkarpytas gynybos biudžetas, o Europos vadovams kol kas atrodo, kad Vakarų Afrikos valstybės, skirtingai nei Rytų Afrikos, yra gana funkcionalios ir pačios pajėgios užtikrinti saugumą.
„Šiuo metu jokia misija neplanuojama“, – į klausimą apie galimą Vokietijos operaciją Gvinėjos įlankoje praėjusį mėnesį atsakė šalies kanclerė Angela Merkel.

Posūkio galima tikėtis nebent gruodį, kai Europos vadovai vėl susės svarstyti bendros saugumo ir gynybos politikos.

Bet laivybos bendrovės negali laukti, kol valstybės imsis kokių nors veiksmų. Jų laivai kasdien įplaukia į nesaugius uostus apsiginklavę vien viltimi, kad viskas bus gerai.

Danijos laivybos milžinas „Maersk“ buvo netgi priverstas imtis gudrybių, kad sumažintų riziką. Kai jo laivas artėja prie pavojingo Vakarų Afrikos uosto, įgula kiek įmanoma ilgiau nepraneša apie tai uostui ir stengiasi siųsti radijo signalą paskutinę minutę. Šitaip laivai bando apsisaugoti nuo nekviestų svečių.

Lietuvos indėlis

Antrą šių metų pusmetį ES vadovaujamoje kovos su piratavimu ir ginkluotais plėšimais jūroje operacijoje "Atalanta" prie Somalio krantų dalyvauja grupė Lietuvos karių. Kaip informavo Krašto apsaugos ministerija (KAM), tai didžiausias iki šiol Lietuvos indėlis ES vadovaujamose karinėse misijose ir pirmoji jūrų operacija, kurioje dalyvauja Lietuvos kariai. Jie su savo ginkluote ir įranga nuo piratų išpuolių saugo Pasaulio maisto programos laivą, iš Kenijos gabenantį maisto siuntas į Somalį.

Iš viso kovos su piratavimu operacijoje dalyvauja 20 Lietuvos karių. 16 jų yra autonominės laivų apsaugos grupės, suformuotos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono pagrindu, kariai. Dar du logistinę paramą užtikrinantys kariai dislokuoti Džibutyje.

Lietuvos karių kontingente operacijoje "Atalanta" taip pat dalyvauja Nyderlandų vadovaujamame štabo laive tarnybą šiemet pradėjęs Lietuvos karininkas ir nuo 2011 m. operacijų vadavietėje Jungtinėje Karalystėje, Nortvude, tarnaujantis Lietuvos karinių jūrų pajėgų štabo karininkas.

ES didžiausią savo karinę operaciją "Atalanta" pradėjo 2008 m. pabaigoje, reaguodama į itin išaugusį piratavimo atvejų skaičių prie Somalio krantų. Operacijoje dalyvaujantys karo laivai Adeno įlankoje ir Somalio vandenyse lydi Pasaulio maisto programos laivus, gabenančius paramą Somalio gyventojams, atgraso ir sulaiko piratus, ginkluotus plėšikus operacijos rajone, vykdo žvejybos monitoringą ir kitas užduotis. Šiuo metu operacijoje dalyvauja 23 ES ir trys Bendrijai nepriklausančios valstybės, skiriančios iki 2 tūkst. karių.

"Atalanta" – ne vienintelė ES operacija, kurioje dalyvauja Lietuvos kariai. Nuo šių metų pavasario Lietuvos kariniai instruktoriai dalyvauja mokymo misijoje Malyje, kur treniruoja Malio kariuomenės karius. ES vadovaujamos mokymo misijos Malyje tikslas – parengti vietos pajėgas, kad jos galėtų užtikrinti šalies teritorinį vientisumą ir atremti teroristų grupuočių išpuolius šalies viduje.

Skaičiai ir faktai

Piratavimo mastas visame pasaulyje sumažėjo. Londone įsikūręs Tarptautinis laivybos biuras pirmą šių metų pusmetį registravo 138 piratavimo atvejus, o per tą patį laikotarpį pernai – 177.

Prie Somalio krantų jūrų plėšikus pavyko sutramdyti: pirmą šių metų pusmetį registruoti aštuoni piratavimo atvejai, o pernai per tą patį laikotarpį – 69.
Gvinėjos įlankoje piratai 2010 m. laivus atakavo 33 kartus, 2012-aisiais – 58, o per pirmą šių metų pusmetį – 31 kartą.