Kokia yra tikroji cukranendrių cukraus kaina?

Per vieną darbo dieną darbininkai Centrinės Amerikos cukranendrių plantacijose išnaudoja tiek pat kalorijų, kiek maratoną nubėgęs bėgikas ar karys per kelias dienas trunkančią treniruotę. Ilgas valandas trunkantis alinantis fizinis darbas, beveik nuolatinė 40 laipsnių karščio temperatūra ir labai mažas kiekis geriamojo vandens – tokia darbininkų kasdienybė. Būtent tokios per metus besitęsiančios sąlygos gali sukelti mirtiną lėtinę inkstų ligą.

Salvadore net dienos ritmą diktuoja nusikalstamos grupuotės. 2015 m. čia buvo įvykdyta 6 600 žmogžudysčių ir ši Centrinės Amerikos valstybė buvo praminta pasaulio žmogžudysčių sostine. Jau nuo 4 val. ryto gatvėse prabunda gyvenimas – vaikai grupelėmis eina į mokyklas, ant prekystalių mirga daržovės ir įvairiausios tortilijos. Bet vos tik nusileidžia saulė, gatvės apmiršta, žmonės, baimindamiesi gaujų, neišeina iš namų.

Vis dėlto cukranendrių darbininkų turi kur kas klastingesnį priešą nei baimę sėjančios gaujos. Tai liga, kuri per paskutinius 10 metų Centrinėje Amerikoje nusinešė 20 tūkst. žmonių gyvybių, Ji vadinama Mezoamerikos nefropatija, tarptautinėje erdvėje trumpinama tiesiog CKD, – tai lėtinė inkstų liga, kurios tikslios priežastys nežinomos. Mokslininkai šiuo metu tik bando jas išsiaiškinti.

Liga dažniausiai pakerta skurdžiausius ir pažeidžiamiausius žmones, mažai apmokamus žemės ūkio darbininkus. Dažniausiai tai jauni, apie 40 metų cukranendrių plantacijų darbininkai. Statistika rodo, kad vienas iš keturių plantacijos darbininkų turės arba jau turi rimtų inkstų problemų. Kai CKD diagnozuojamas, būna jau per vėlu sustabdyti ligos progresą.

Ryte cukranendrių plantacijose tvyro švelnus karamelės, saldumynų ir kartu puvėsių kvapas. Darbininkai sukasi labai greitai, kad aplenktų kylantį karštį ir drėgmę. Jų veidais srūva prakaitas. Vienintelis triukšmas, sudrumsčiantis ryto tylą, tai cukranendrių stiebų šnaresys ir garsas, kai jos nukirstos nukrinta ant žemės. Prieš nukertant cukranendrės apdeginamos.

Ermando de Jesusas Hernandezas, 39 metų trijų vaikų tėvas, galanda mačetę ir po akimirkos sugula dar viena eilė cukranendrių. Dienos pabaigoje jo marškinėliai ir džinsai bus padengti pelenų ir prakaito mišiniu. Hernandezas ir jo kolegos (didžiausia dauguma jų vyrai) už dieną tokio darbo gauna 3–4 dolerius.

Hernandezas pirmą kartą mačetę į rankas paėmė ir išėjo dirbti į plantacijas, kai jam buvo 14 metų, tačiau jo tempas jau daug lėtesnis nei prieš du dešimtmečius. Jis – vienas iš daugelio, kenčiančių nuo lėtinės inkstų ligos.

Periodiškai Hernandezas susitinka su tyrėjais, kurie paima mėginius, sudaro klausimynus, deja, jie ne gydo, o tik bando daugiau išsiaiškinti apie ligą. O Hernandezas puikiai žino, kaip ši liga vystosi. Jo tėvas ir jaunesnis brolis jau mirė nuo Mezoamerikos nefropatijos. Kitas brolis jau kurį laiką ligos prikaustytas prie lovos. Brolį prižiūri motina.

Hernandezas jų negali aplankyti, nes regione, kuriame gyvena brolis ir motina, siaučia gaujos. Vietos policininkai net nesutiko su „Al Jazeeros“ žurnalistų prašymu padėti ir palydėti Hernandezą pas mamą. Pareigūnai pabrėžė, kad regionas išskirtinai pavojingas ir reikėtų ne vienos palydos komandos.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių