Kodėl vengiame išnaudoti visas atostogas?

Pasibaigus metams daugelis mūsų skaičiuoja atostogų likučius. Kodėl beveik niekada neišnaudojame atostogų iki galo ir nepajėgiame kaip reikiant atitrūkti nuo darbų?

Nes mums trūksta vieno svarbaus įgūdžio, portale bbc.com rašo verslo apžvalgininkas Bryanas Borzykowskis.

Erika Anderson kasmet ima penkias savaites atostogų. Būdama Niujorke įsikūrusios lyderystės konsultacijų bendrovės „Proteus International“ generaline direktore, moteris darbe praleidžia daug valandų. Ji rašo tinklaraščio straipsnius ir knygas, o į klientų skambučius atsako praktiškai bet kuriuo paros metu. Tačiau kai ji atostogauja, jos pavaldiniai žino – jai trukdyti nevalia.

„Negaliu dirbti kaip mašina“, – sako E. Anderson. Tačiau ji, kaip ir daugelis mūsų, anksčiau apie tai nesusimąstydavo.

Be manęs bus blogai

Kai beveik prieš tris dešimtmečius Erika pradėjo savo verslą, jos darbo savaitė trukdavo iki 80 valandų. Ji retai kada atitoldavo nuo biuro. Laikui bėgant moteris vis dėlto suvokė, kad viso savo laiko skirti vien darbui ji nebenori, kad nori pradėti deramai ilsėtis ir būti su vaikais. Tačiau pakeisti gyvenimo būdą jai pavyko ne iškart. Bendrovė buvo surėdyta taip, kad veikti be jos tiesiog nebūtų pajėgusi. Ji negalėjo taip paprastai imti ir vieną dieną neateiti į darbą. Teko išmokti savo užduotis pavesti kitiems.

A. Ufarto / BFL nuotr.

Kaip teigia B. Borzykowskis, daugelis amerikiečių laisvadienių vengia kaip maro. 2015 m. atlikto tyrimo duomenimis, 67 proc. vadovo pareigas užimančių amerikiečių dėl reikalų, susijusių su darbu, atostogų planus arba atideda, arba apskritai jų atsisako, o 57 proc. teigia, kad net neplanuoja išnaudoti visų uždirbtų atostogų.

Daugelis mūsų supranta, kad atitrūkus nuo darbo „baterija“ persikrauna. Toks persikrovimas į naudą sveikatai, pavyzdžiui, sumažėja infarkto rizika. Vis dėlto, net ir norėdamas, ne kiekvienas išdrįsta leisti sau persikrauti. Priežastys beveik visada tos pačios: baisu prarasti darbą arba nepatogu išeiti atostogų, kai visi pasinėrę į darbus. Tačiau, pasak autoriaus, pagrindinė priežastis, kodėl vengiame eiti atostogauti, yra negebėjimas įsivaizduoti, kaip biuro ar komandos darbas gali vykti be mūsų.

Dirbame iš paskutiniųjų, kad tik kam nors nekiltų mintis, jog ir be mūsų niekas iš esmės nepasikeistų. „Mums patinka manyti, kad jei išeitume, likusiųjų biure pastangos jau nebūtų tokios vaisingos“, – sako Stanfordo verslo mokyklos (JAV) organizacinės elgsenos dėstytojas prof. Jeffrey Pfefferis.

Nemokame paskirstyti užduočių

Daugelis mūsų nedrįstame išeiti ilgų atostogų, nes nemokame paskirstyti užduočių. Kaip nurodo Londono verslo mokyklos (Jungtinė Karalystė) profesorius Johnas Huntas, kad užduotis geba paskirstyti gerai, mano 30 proc. vadovų, o pavaldiniai gerais užduočių paskirstytojais įvardija 33 proc. vadovų.

Mums atrodo, kad visi reikalai, kuriuose dalyvaujame mes, savaime klostosi sklandžiau.

Kodėl mums taip prastai sekasi atsisakyti tų užduočių, kurias galėtų ir turėtų atlikti kiti darbuotojai? Nes mes nenorime to daryti. Esame įsitikinę – nors šis įsitikinimas gali būti absoliučiai klaidingas – kad kai užduotį atliekame būtent mes, rezultatai visuomet geresni, aiškina J. Pfefferis. Ši taisyklė, pasak jo, galioja ne tik kalbant apie darbą – tokia jau ta mūsų prigimtis. Pavyzdžiui, žaisdamas kauliukais žmogus tiki, kad seksis geriau, jei būtent jis ridens kauliukus.

„Tai kontrolės iliuzija, – sako J. Pfefferis. – Mums atrodo, kad visi reikalai, kuriuose dalyvaujame mes, savaime klostosi sklandžiau.“



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių