Kirgizijos Tulpių revoliucija tebuvo iliuzija?

Tie patys šūkiai, tos pačios riaušės, tos pačios ir dar baisesnės ydos. Kai kurie ekspertai teigia, kad Tulpių revoliucija Kirgizijoje buvo tik iliuzija.

Pasiūlė savo demokratiją

Kovo 24 d., minėdamas penktąsias Tulpių revoliucijos metines, Kirgizijos prezidentas Kurmanbekas Bakijevas pareiškė: „Turime peržiūrėti valstybės valdymo formas ir metodus. Šiandien pasaulyje aktyviai diskutuojama apie praėjusiame amžiuje priimtą demokratijos modelį, kuris yra paremtas rinkimais ir žmogaus teisėmis. Deja, šiandien kyla daug abėjonių, ar toks modelis tinka visoms šalims ir tautoms.“

K.Bakijevas pasiūlė rinktis „patariamąją demokratiją“, kuri, pasak jo, geriau atitinka šiandienos Kirgizijos realijas. „Tokio demokratijos modelio šaknys slypi tautos tradicijose“, - sakė šalies vadovas.

Prezidento žodžiai privertė sunerimti politologus ir apžvalgininkus.

„Demokratija, kurią paskelbė K.Bakijevas, labai primena vadinamąją suverenią demokratiją, kuri nuo įprastos skiriasi kaip elektrinė kėdė nuo paprastos kėdės, - aiškino Maskvos Kernegio centro politologas Aleksejus Milašenka. - K.Bakijevas ieško metodų, kaip išsaugoti savo ir grupuotės, Kirgizijoje vadinamos didžiąja šeima, įtaką. Kalbant politologijos terminais, tai yra autoritarizmas.“

Žurnalistai spaudžiami ir žudomi

A.Milašenka ir kiti ekspertai sutaria, kad jau po Tulpių revoliucijos valstybė pradėjo pamažu grimzti į autoritarizmą. Nors demokratijos institutai formaliai veikė, opozicija faktiškai negalėjo jais pasinaudoti.

Už straipsnį „Bakijevo ir jo šeimos nusikaltimai“ praėjusį mėnesį buvo uždaryti du laikraščiai. Kiek anksčiau valdžia užblokavo priėjimą prie kelių interneto naujienų svetainių, nutraukė keleto radijo stočių darbą.

JAV nevyriausybinė organizacija „Freedom House“ griežtai kritikavo žiniasklaidos padėtį Kirgizijoje. Žurnalistams daromas spaudimas, jie traukiami baudžiamojon atsakomybėn, sumušami ir net žudomi. Praėjusių metų pabaigoje Almatoje buvo nužudytas opozicinių pažiūrų Kirgizijos žurnalistas Genadijus Pavliukas. Kažkas išmetė jį pro langą iš trečio aukšto.

„Bakijevščinos“ režimas

Valdžios nemalonėn patekę žurnalistai kritikavo prezidentą už tai, kad jis į svarbiausius postus susodino savo giminaičius ir įvedė šalyje „bakijevščiną“.

Po Tulpių revoliucijos vieną svarbiausių šalies ekonominių postų užėmė prezidento sūnus Maksimas Bakijevas. Kiti šalies vadovo sūnus faktiškai valdo specialiąsias tarnybas, o prezidento administracija įgijo labai daug galių.

Panaši padėtis susiklostė ir parlamente, kur sugebėjo pakliūti tik viena opozicinė jėga - socialdemokratai.

„Opozicija negavo jokių postų komitetuose, ji nekontroliuoja nė vienos parlamento komisijos. Taigi opozicija buvo išstumta į gatvę. Kai gatvė vėl užėmė savo vietą Kirgizijos viešojoje politikoje, tapo aišku, kad geruoju tai nesibaigs“, - paaiškino Vidurinės Azijos ekspertas iš Rusijos Arkadijus Dubnovas.

Jokios revoliucijos nebuvo?

Kirgizijos ekspertas, Šveicarijos žurnalistas Andre Lorschas įsitikinęs, kad vakarietiška demokratija išvis yra svetima Vidurinės Azijos valstybėms. Pasak jo, 2005 m. Kirgizijoje jokios revoliucijos nebuvo.

„Visi kalbą apie revoliuciją, turėdami omenyje 2005 m. įvykius, kai buvęs prezidentas A.Akajevas išvyko iš šalies, ir į valdžią atėjo nauji žmonės. Bet terminas „revoliucija“ reiškia ir pokyčius politinėje sistemoje. Tuo tarpu Kirgizijoje tokių pokyčių neįvyko. Tai reiškia, kad nebuvo nei revoliucijos, nei demokratizacijos“, - aiškino ekspertas.

A.Lorschas atkreipė dėmesį į tai, kad dabar kritika valdžios atžvilgiu yra lygiai tokia pati, kokia buvo reiškiama prieš penkerius metus. Ir tuomet, ir dabar protestuotojai piktinasi korupcija, opozicijos ir žiniasklaidos varžymu, vienos šeimos valdžia.

Kovo 24 d. Kirgizijoje oficialiai švenčiamos Tulpių revoliucijos metinės, bet eiliniai kirgizai sako, kad neturi, ką švęsti.