Kartūs „vamzdžių diplomatijos“ vaisiai

Pirmą kartą per keturis dešimtmečius Maskva užsuko dujų čiaupą Vakarų Europai. Senasis žemynas pajuto savo „vamzdžių diplomatijos“ pasekmes, rašo Prancūzijos dienraštis „Le Figaro“.

Sibiro dujos atrodė panacėja

Pirmą kontraktą dėl mėlynojo kuro tiekimo į Senąjį žemyną SSRS pasirašė su Austrija 1968 m., per patį „Prahos pavasario“ įkarštį. Nuo to laiko Maskva nė karto nenutraukė tiekimo ištikimiems Vakarų Europos partneriams. Nei pavojingi Šaltojo karo laikų kariniai manevrai, nei SSRS konvulsijos, nei Berlyno sienos griūtis, nei Boriso Jelcino epochos chaosas ir „laukinė“ privatizacija Rusijoje – niekas nepakeitė spaudimo vamzdžiuose, kuriais iš Rytų į Vakarus keliauja mėlynasis kuras.

Šiandien Europa priversta pripažinti, kad savo noru pateko į Maskvos suraizgyto energetinio voratinklio pinkles. Viskas prasidėjo aštunto dešimtmečio pradžioje, kai SSRS užsienio reikalų ministro Sergejaus Gromykos iniciatyva buvo sudaryti pirmi stambūs kontraktai su vokiečiais. Naftos krizės ištikti Vakarai siekė bet kokia kaina diversifikuoti energijos išteklius, ir Sibiro „mėlynasis auksas“ jiems atrodė nuostabi alternatyva. Tyras ir pigus kuras pradėjo šildyti Vakarų namų ūkius bei pildyti Rytų iždą.

Dujos mainais į vamzdžius

Po kurio laiko Vokietijos pėdomis žengė Prancūzija, 1982 m. su Maskva pasirašiusi kontraktą 25-iems metams. Niekas nepajudino prancūzų ryžto, net karo padėties įvedimas Lenkijoje 1981 m. pabaigoje.

„Techninės problemos kartais verčia imtis priemonių, kurių neįmanoma susieti su pasaulinio masto įvykių kalendoriumi“, – teisinosi tuometinis Prancūzijos premjeras Pierre‘as Mauroy. O Socialistų partijos lyderis Lionelas Jospinas tvirtino, kad reikia skirti žmogaus teisių logiką nuo ekonominės logikos.

Devinto dešimtmečio pradžioje Europa, nepaisydama Vašingtono grasinimų Senajam žemynui skirti embargą, pradėjo grandiozinį projektą „Dujos mainais į vamzdžius“. Šitaip gimė dujotiekis „Družba“ – tas pats, kuris kerta Ukrainos kazokų žemes ir kuriuo keliauja didžioji dalis Europos iš Rusijos importuojamų dujų.

Ekonominio nuosmukio metais Londono, Paryžiaus, Romos ir Bonos entuziazmas buvo didžiulis. Kai Europos Bendriją ištiko antras naftos šokas, ypač nukentėjo metalo pramonė, kuri, be kita ko, gamino ir didelio skersmens vamzdžius. Tūkstančių kilometrų vamzdžių užsakymai tapo tikru išsigelbėjimu tokiems metalurgijos milžinams, kaip vokiečių „Mannesmann“ ir „Bentler“, prancūzų „Vallourec“, italų „Dalmine“ ir  britų „British Steel“. Atsisakyti tokios galimybės dėl solidarumo su Vašingtonu atrodė tikra beprotyste.

Europa pralaimi svarbų mūšį

Nuo to laiko Maskva kruopščiai raizgė savo energetinį voratinklį, sudarydama ilgalaikius dujų kontraktus 20-čiai ar 30-čiai metų. Mėgaudamiesi iš šaltų kraštų atkeliavusio „mėlynojo aukso“ šiluma, europiečiai tingėjo galvoti apie energijos išteklių diversifikavimą. Maža to, jie susigundė Rusijos monopolininko „Gazprom“ projektais statyti vamzdynus, kurie apeitų Ukrainą.

Vokietijos E.ON dalyvauja Baltijos jūros dugnu eisiančio Šiaurės Europos dujotiekio statybose, o Italijos ENI dalyvauja projekte „Pietų srautas“, kuriuo dujos keliaus į Balkanus.

Prancūzijos „Total“ įsigijo ketvirtadalį kompanijos, kuri išgaus dujas iš Štokmano telkinio Barenco jūroje. Šio telkinio ištekliai sudaro 3500 mlrd. kubinių metrų dujų – maždaug 2 proc. viso pasaulio išteklių. Štokmanas žada milžinišką pelną, juolab, kad ES per artimiausius 20 metų padvigubins mėlynojo kuro vartojimą.

Neverta stebėtis, kad didžiosios Europos valstybės nedrįsta pamokyti Maskvos. Neturėtų stebinti ir santūrumas, karaliaujantis Briuselyje per pasitarimus dėl Kaukazo konflikto arba „komercinio“ Ukrainos ir Rusijos ginčo.

Europa dabar ragauja karčius savo vamzdžių diplomatijos vaisius ir gali pralaimėti svarbų mūšį dujų kare. Galima neabejoti, kad V.Putinas, vieną kartą išsitraukęs ginklą, nepagailės ir Europos merkantilizmo altoriaus.

Susijusios publikacijos:
"Gazprom" atideda dujų tiekimo startą
Po derybų niekas nepaaiškėjo
Rusija paliko Ukrainą be dujų