Karo pamokas išmokę ukrainiečių moksleiviai: norėtume pasimokyti Lietuvoje

„Lietuvoje mokinys lygus su mokytoju, o čia kartais labai sunku surasti bendrą kalbą“, – pastebi moksleivė Alina. Šios mokyklos mokytojai pasakoja, kad vaikai jau įprato prie karinių veiksmų Ukrainoje ir jau baigia pamiršti tai, kas vyko Kramatorske prieš ketverius metus.

Vaikai sutrikę, bet stengiasi mokytis

Šiuo metu Donecko srities Kramatorsko mieste gerokai ramiau nei prieš ketverius metus, kai 2014-aisiais miestas buvo apšaudytas separatistų iš reaktyvinių salvinės ugnies sistemų. Tuomet sviediniai krito ant gyvenamųjų miesto rajonų, buvo daug sužeistųjų. Maždaug po trijų mėnesių Ukrainos armija ir Nacionalinė gvardija visiškai perėmė Slovjansko ir Kramatorsko miestų kontrolę, pradėta atkurti per kovas sunaikinta infrastruktūra.

Kramatorske veikiančios mokyklos literatūros mokytoja Ana sako, kad dabar padėtis šiame mieste taiki. „Žinote, paskutiniu metu bendruomenė Kramatorske tapo draugiškesnė, atsakingesnė. Man dabar čia labiau patinka nei prieš ketverius metus. Mes suprantame, kad šis miestas yra netoli zonos, kur vyksta kariniai veiksmai, karas. Todėl ir kariškių buvimas Kramatorske – pateisinamas. Mes suprantame, kad tai mūsų gynėjai“, – teigia Ana.

Vis tik kai kurie vaikai labai bijo net ir pašalinio garso. Jie sutrikę, bet dirbame, įpratome.

Tuo metu geografijos mokytoja Olga sako, kad vaikai įprato prie karinių veiksmų Ukrainoje ir jau baigia pamiršti tai, kas vyko Kramatorske prieš ketverius metus: „Visi vaikai karo metu čia gyveno, nors daug vyresnių klasių mokinių ir išvažiavo. Vis tik kai kurie vaikai labai bijo net ir pašalinio garso. Jie sutrikę, bet dirbame, įpratome.“

Būtent Kramatorsko 9-oji mokyklai Lietuva 2017-aisiais skyrė 30 tūkst. eurų. Projekto, kurį įgyvendino Užsienio reikalų ministerija (URM), tikslas – gerinti švietimo kokybę Rytų Ukrainoje, ugdant pedagogų ir vadovų visapusę lyderystę, emocinį jautrumą, emocinę paramą ir tarpusavio supratimą.

„Lietuva šiame projekte dalyvavo kartu su Švedija. Projekto esmė – kiek labiau įgalinti pačius ukrainiečius veikti, tobulinti savo švietimo sistemą, perimti europinius standartus ir ugdyti pilietinį iniciatyvumą“, – LRT.lt teigė URM Komunikacijos ir kultūrinės diplomatijos departamento direktorius Rytis Paulauskas. Būtent ši mokykla pasirinkta dėl kelių priežasčių: regionas yra arti konflikto zonos, be to, aktyvios ir nevyriausybinės organizacijos, padėjusios įgyvendinti projektą.

Įgyvendinant šį projektą 30 mokytojų iš Rytų Ukrainos dalyvavo įvairiuose kursuose apie lyderystę, neprievartinį bendravimą ir komunikaciją, atrinkti vaikai vyko į Lietuvą, lankėsi mūsų šalies mokyklose ir kitur. Mokytojams bei moksleiviams buvo nupirkta knygų.

Nebeliks mokyklų, kur mokoma ir rusų, ir ukrainiečių kalbomis

Mokyklos direktorius Viacheslavas Gipichas sako, kad šis projektas mokyklai labai svarbus – šiuolaikinei Ukrainai labai reikalingi pokyčiai. „Nors švietimas Ukrainos mokyklose pastaruoju metu gerokai „ukrainėja“ ir mūsų mokykloje taip pat bus formuojamos „ukrainietiškos“ klasės, svarbiausia, kad vis dažniau suprantama, jog aktuali mokytojų ir mokinių, mokyklos ir visuomenės santykių problema, nes šiuo metu visuomenės požiūris į mokyklą yra per daug konfliktiškas“, – LRT.lt teigė mokyklos direktorius.

Planuojama, kad Ukrainos mokyklose bus formuojamos klasės, kuriose bus mokoma tik ukrainiečių kalba, ir mokyklos, kuriose bus galima mokytis rusų kalba. „Turėtų nebelikti mokyklų, kuriose, kaip dabar, mokoma ir ukrainiečių, ir rusų kalbomis“, – kalbėjo V. Gipichas.

Vis dėlto kalbos problemų tarp vaikų esą nėra – pasak direktoriaus, ši problema aktualesnė tarp vyresnės kartos žmonių. „O vaikai labai greitai išmoksta kalbų. Jiems visai nesudėtinga mokykloje kalbėtis ir mokytis ukrainietiškai, o namie bendrauti rusiškai“, – aiškino direktorius.

Jei būtų mano valia, aš tokią pertvarką būčiau įvykdęs mažiausiai prieš dvidešimt metų. Deja, Ukrainoje daug reformų vyko „švelniai ir pamažu“, tarp jų – ir švietimo pertvarka.

Direktoriaus teigimu, daugelis mokinių tėvų esą ramiai sutiko žinią, kad mokyklose bus uždaromos rusiškos klasės. „Jei būtų mano valia, aš tokią pertvarką būčiau įvykdęs mažiausiai prieš dvidešimt metų. Deja, Ukrainoje daug reformų vyko „švelniai ir pamažu“, tarp jų – ir švietimo pertvarka. Šoko terapija šioje srityje yra kur kas efektyvesnė. Tai parodė ir Lietuvos pavyzdys“, – įsitikinęs V. Gipichas

Mokiniai: Ukrainos mokyklose viskas daug griežčiau

Į Lietuvą turėjusi galimybę atvykti Kramatorsko 9-osios mokyklos aštuntokė Liera lygina Lietuvos ir Ukrainos mokyklų skirtumus: „Ukrainos mokyklose viskas daug griežčiau. Lietuviai turi daugiau laisvės. O mes atėjome, mus mokykloje uždarė ir viskas. Noriu į Lietuvą, ten puiku, man patiko.“

Ukrainiečiai vaikai lankėsi įvairiose Lietuvos mokyklose. „Buvome Vilniuje, man ten viskas patiko. Yra rajonų, kur senas miestas, o yra ir naujų rajonų. Mes buvome Forvardo mokykloje. Ten viskas labai keista, bet puiku. Buvome Melkio mokykloje – taip pat labai įdomi mokykla, kur vaikai rytais maudosi šaltame ežere. Tai buvo dar rudens vidurys. Jie maudėsi tame ežere, man buvo šalta į juos žiūrėti, o jiems patiko“, – prisimena Liera.

Lietuvoje apsilankiusi devintokė Alina sako, kad pabuvę Lietuvoje Ukrainos mokiniai suprato, kad ir ukrainiečių išsilavinimas gali būti kitoks. „Mums Lietuvoje pasakė, kad mes, vaikai, gal ne viską galime pakeisti, bet galime padėti savo mokykloms padaryti taip, kad mums būtų patogiau, geriau mokytis. Grįžę iš Lietuvos supratome, kad turime parodyti mokytojams, kaip galima mokytis kitaip. Tai labai sudėtinga. Mokinių, kurie važiavo į Lietuvą, pasaulėžiūra pasikeitė“, – pripažįsta Alina.

Mokinė sako norinti daugiau pasimokyti Lietuvos mokyklose. „Lietuva neapsakomai mane sužavėjo. Tokia maža šalis, pagal gyventojų skaičių – tik Kijevas. Žmonės Lietuvoje atviri, jie mus priėmė kaip savus, o ne kaip svečius. Lietuvių šeimoje gyvenau dvi savaites ir tai buvo nuostabu. Moteris buvo psichologė, ji man buvo labai gera ir atrodė, kad pažįstu ją labai seniai. Važinėjome į įvairias Lietuvos vietas, per vieną dieną nuvažiavome iš Vilniaus į Nidą ir atgal. Baltijos jūra panaši į mūsų Azovo jūrą“, – prisimena Alina.

Dar sudėtingesnė situacija prie fronto linijos

Rytų Ukrainos miestelis Marjinka yra pačioje karo zonoje. Marjinka įsikūrusi vos už 27 km nuo regiono sostinės Donecko, šiuo metu kontroliuojamo separatistų. Prieš prasidedant karui 2014 metais, ten gyveno apie 10 tūkst. žmonių. Dabar – beveik perpus mažiau.

Prasidėjus karui, Marjinka atsidūrė priekinėje fronto linijoje. Čia kartais nebūdavo nei šviesos, nei vandens, neveikė parduotuvės, o vaikai mokėsi nuotoliniu būdu.

V. Radžiūno/LRT nuotr.

Marjinkos savivaldoje dirbanti Tatjana Zbickaja sako, kad po truputį situacija Marjinkoje gerėja – kai kurie žmonės netgi grįžta čia gyventi. Tačiau, patikslina ji, žmonės čia grįžta, nes neranda darbo kitur arba neišgyvena iš mažų pajamų.

Dabar Marjinkoje vėl veikia mokykla. Vaikus į pamokas dažnai atlydi tėvai, o mokyklą saugo ginkluoti kariškiai.

Kasdieniai miestelio apšaudymai jau nestebina ir mokinių: kai kurie jų iš garso atskiria kokius pabūklus naudoja separatistai, kada reikia bėgti į rūsyje įrengtą slėptuvę. Mokyklos direktorė sako, kad karas užgrūdino vaikus, pastebi net didesnę motyvaciją mokytis, netrukdo ir smėlio maišais apdėti mokyklos langai. Vaikai pasakoja, kad mokykloje nuolat vyksta treniruotės, kaip greičiau pasiekti slėptuvę.

„Koridoriuje suklijuotos raudonos ir žalios juostos, kurios vaikams leidžia suprasti, kur saugu per apšaudymus“, – sako mokyklos direktorė Pančinka Liudmila Anvarovna.

„Kai suskamba trys skambučiai, jau žinome, ką reikia daryti – evakuotis žemyn į rūsį. [...] Sėdėti, tylėti ir klausyti, ką sako direktorius ar auklėtoja. [...] Nelabai baisu, jau pripratome“, – kalba vaikai.

Slėptuvėje yra ne tik kur atsisėsti, bet ir kuo užsikloti. Taip pat yra biotualetų ir miegmaišių bei gesintuvų, vandens.

Prie apšaudymų pripratę Marjinkos gyventojai vis dėlto su nerimu laukia, kokių žingsnių imsis perrinktas Kremliaus vadovas.

Per ketverius metus karas Rytų Ukrainoje nusinešė daugiau nei dešimt tūkstančių žmonių gyvybių – dauguma jų civiliai. Gynybos ministras skaičiuoja, kad vien šiemet per apšaudymus jau žuvo per 20 karių, 150 sužeista.