Karas – įrankis nukreipti dėmesį?

Kas paskatino konfliktą Kalnų Karabache? Istorinė nesantaika tarp tautų? O gal viskas yra gerokai paprasčiau, pavyzdžiui, susirėmimus įžiebė koks nors incidentas pasienyje, po kurio situacija tapo nevaldoma. Arba sąmoningai norima pamosikuoti kardais, kad visuomenės akys būtų nukreiptos į priešą.

Pavojaus signalas

Apsupta nedraugiškų valstybių krikščioniška Armėnija praeityje ne sykį kentėjo nuo kaimyninių šalių agresijos. Osmanų imperija įvykdė masines armėnų žudynes, o kaimyninis Azerbaidžanas negali atleisti armėnams už pralaimėjimą kare dėl Kalnų Karabacho 1994 m.

Kita vertus, grasinti – tai viena, o štai ką nors reikšmingo pasiekti mūšio lauke – visai kas kita.

1992–1994 m. armėnai šventė pergalę – jie ne tik užsitikrino Kalnų Karabacho regiono kontrolę, tačiau ir perėmė savo žinion priklausančias Azerbaidžanui teritorijas, kurios jungia tą anklavą su Armėnijos teritorija.

Nors po to nuožmaus karo, kuris baigėsi įsikišus Rusijai, problemą buvo bandyta spręsti diplomatinėmis priemonėmis, per daugiau nei dešimtmetį taip ir nebuvo rastas joks sprendinys, kuris galėtų patenkinti abi puses.

Nesantaika tarp abiejų tautų tik gilėjo.

Konfliktas, sakykime, įšalo.  Vis dėlto kitaip nei kiti vadinamieji įšaldyti konfliktai posovietinėje erdvėje, Kalnų Karabacho konfliktas laikomas pačiu pavojingiausiu.

Kitaip tariant, daugelis nuogąstauja, kad šis konfliktas gali bet kuriuo metu peraugti į rimtą tarpvalstybinį karą, į kurį, tikėtina, dar galėtų įsikišti ir išorės jėgos: Azerbaidžaną palaikanti Turkija ir su Armėnija šiltus santykius palaikanti Rusija.

Juolab kai šiuo metu Ankara ir Maskva – susipykusios.

Tiesa, jeigu taip nutiktų, situacija regione būtų katastrofiška. Tačiau gal visai ne to siekiama.

Žibalas į ugnį

Iki praėjusios savaitės Kaukaze tvyrojo sąlyginė ramybė, t.y., nors Armėnijos ir Azerbaidžano kariai nuolatos apsišaudo pasienyje, nuo pat 1994 m. paliaubų regione nebuvo rimto smurto protrūkio.

Azerbaidžane antiarmėniškos nuotaikos – labai stiprios, nes nuolat kurstomos režimo. Taip pat ir Armėnijoje. Tiesa, armėnai turi daugiau priežasčių nerimauti.

Tiek Turkija, tiek jos sąjungininkas Azerbaidžanas nuolat primena, kad armėnams gailestingi nebus. Ankara, netgi šią savaitę vykstant susišaudymams Kalnų Karabache, pylė alyvą į ugnį. Turkai aiškino, esą visokeriopai palaiko Baku ir netgi pareiškė, kad vieną dieną Azerbaidžanas atsiims tą teritoriją.

Revanšui, akivaizdu, nuosekliai ruošiasi ir Azerbaidžano režimas, kuris per pastaruosius metus skyrė milijardus JAV dolerių, gautų už parduotą naftą bei dujas, ginklams įsigyti.

Niekas neabejoja, kam tie ginklai skirti. Armėnai seniai spaudžia sąjungininkę Rusiją, kad ši nustotų pardavinėti ginklus Baku.

Tai savaime suprantamas Jerevano prašymas.

Skurdi Armėnija negali skirti tiek daug lėšų krašto gynybai, kiek energetinių išteklių turtingas Azerbaidžanas, tad karo atveju Jerevanui, net jeigu armėnų kariuomenė – geriau pasirengusi kovai, kaip tai buvo 1992–1994 m., būtų labai sunku priešintis Baku antpuoliui.