Karalienė Elizabeth II muša Britanijos monarchijos rekordą

Karalienė Elizabeth II (Elžbieta II) trečiadienį, rugsėjo 9-ąją, taps ilgiausiai kada nors valdžiusia Britanijos monarche - apie 17 val. 30 min. vietos (19 val. 30 min. Lietuvos) laiku ji viršys savo proprosenelės karalienės Victorios (Viktorijos), išbuvusios soste 23 226 dienas, 16 valandų ir apie 30 minučių, viešpatavimo rekordą.

Tikslų momentą, kada 89 metų karalienė taps ilgiausiai valdžiusia monarche, sunku nustatyti, nes nėra tiksliai žinomas laikas, kada mirė jos tėvas karalius Jurgis VI (George VI), kuris užgeso miegodamas 1952 metais.

Tačiau Elizabeth II šia proga nerengs jokių iškilmių, tą sukaktį paminėdama tik dar vienu viešu susitikimu – atidarydama naują geležinkelio liniją Škotijoje. Taip pat neplanuojama jokių didelių gatvės švenčių arba oficialių renginių.

Toks elgesys atitinka santūrų šios monarchės valdymą, perimtą iš jos tėvo, taip pat iš senelio - karaliaus Jurgio V.

Ši karalienė „pasiekė nepriekaištingo principingumo rekordą“, sako istorikas Davidas Starkey (Deividas Starkis).

„Manau, ji yra nepaprastai gerbiama. Ji atliko savo vaidmenį neabejotinai oriai. Šiame atviro jausmų demonstravimo amžiuje ji elgėsi ... šiek tiek senamadiškai“, – pridūrė jis.

Per karalienės Victorios valdymą, trukusį 63 metus ir 216 dienas (1837–1901), Britanija labiausiai suklestėjo kaip pasaulinė imperija ir išgyveno milžinišką pramonės plėtrą, tačiau valdant dabartinei karalienei valstybė smarkiai sumažėjo.

Jai valdant Britanija buvo atstatyta po Antrojo pasaulinio karo, išardė savo imperiją ir atsigręžė į Europą.

Karalystė atlaikė ekonomikos nuosmukį 8-ame dešimtmetyje ir džiaugėsi jos atsikūrimu 9-ame, išgyveno neramumus Šiaurės Airijoje, susitaikė su mažiau nuolankios visuomenės susikūrimu ir masine imigracija, pakeitusia šalies sanklodą.

Karalienė taip pat ramiai išvedė monarchiją iš skandalų, aptemdžiusių jos valdymą 10-ame dešimtmetyje.

1992-uosiu, kai jos sūnūs princas Charlesas (Čarlzas) ir princas Andrew (Endrius) išsiskyrė su savo žmonomis, o dukra princesė Anne (Ana) – su savo vyru, Elizabeth vadino savo annus horribilis – baisiaisiais metais.

Karalienės populiarumas labiausiai nusmuko 1997 metais, kai „žmonių princesė“ Diana, tuomet jau išsiskyrusi su jos sūnumi ir sosto įpėdiniu princu Charlesu, žuvo per automobilio katastrofą Paryžiuje.

Tuo metu Britanijos visuomenė demonstravo precedento neturintį sielvartą, o monarchė buvo kaltinama nepakankama užuojauta ir klaidingu nacionalinių nuotaikų vertinimu po tos tragedijos.

Jos sprendimas palikti šeimą, įskaitant Dianos sūnus princus Williamą (Viljamą) ir Harry (Harį), privačiai gedėti jų rezidencijoje Škotijoje, o ne grįžti į Londoną, buvo itin nepopuliarus – kaip ir nepriimtas sprendimas nuleisti karališkąją vėliavą Bakingamo rūmuose.

Po kelias dienas trukusio didelio spaudimo Elizabeth grįžo į Londoną ir kreipėsi į tautą per nacionalinę televiziją, pradėdama lėtą monarchijos reabilitacijos procesą, po kurio jos valdymo „auksinis jubiliejus“ jau buvo šiltai atšvęstas visuomenės 2002 metais.

Britiškumo įsikūnijimas

Plimuto universiteto viešinti tyrėja Judith Rowbotham (Džudit Raubotam) sakė: „Ji buvo soste taip ilgai, kad sunku šią šalį įsivaizduoti be jos.“

„Tai dalis svarbiausių dalykų, kuriuos prisimenate, galvodami apie britiškumą“, – pridūrė ji.

Andrew Gimsonas (Endrius Gimsonas), knygos „Gimsono karaliai ir karalienės: trumpas monarchų gyvenimo aprašymas nuo 1066 metų“ (Gimson's Kings and Queens: Brief Lives of the Monarchs since 1066) autorius, sakė, kad jeigu karalienės tėvas, kuris daug rūkė, nebūtų miręs gana anksti – būdamas 56 metų – „mes dabar nešvęstume“.

„Karalius arba karalienė paprastai neįžengdavo į sostą ankstyvame amžiuje – arba įžengdavo jauni, bet taip pat jauni mirdavo. Neiprasta perimti sostą jaunam ir gyventi labai ilgai“, – A.Gimsonas aiškino naujienų agentūrai AFP.

Kalbėdamas apie dabartinės karalienės viešpatavimą, jis pridūrė: „Manau, žvelgiant atgal tai bus vertinama kaip stulbinamas pasiekimas – išlikti taip saugiai soste per tokių milžiniškų socialinių ir ekonominių pokyčių laikotarpį.“

Dėl rekordinio Elizabeth II valdymo dabar eilėje į sostą laukia trys būsimų monarchų kartos – pirmąkart nuo Victorios mirties.

Karalienės vyriausiam sūnui princui Charlesui dabar 66 metai; jis jau kurį laiką yra sulaukęs Britanijoje galiojančio išėjimo į pensiją amžiaus.

Charlesas tapo ilgiausiai sosto įpėdinio pareigas ėjusiu Britanijos karališkosios šeimos nariu: šį statusą jis įgijo būdamas trejų metų.

Kiti eilėje į sostą yra jo vyriausias sūnus, 33 metų princas Williamas, ir vyriausias anūkas princas George'as (Džordžas), kuriam liepą sukako dveji metai.

Ramiai ir kukliai

Princas Williamas įžangoje į naują karalienės biografiją „Elzbieta II: pastovioji“ (Elizabeth II: The Steadfast), kurios autorius – buvęs užsienio reikalų sekretorius Douglas Hurdas (Daglas Herdas), rašo, kad jo senelės „pavyzdys ir tęstinumas“ yra „tarnybai pašvęsto gyvenimo idealas“.

„Vėl ir vėl, ramiai ir kukliai, karalienė mums rodydavo, kad visi galime pasitikinčiai priimti ateitį, neaukodami dalykų, kurie mums yra svarbūs“, – pabrėžė jis.

Per savo 21-ąjį gimtadienį, likus penkeriems metams iki jos tėvo mirties, tuometė princesė Elizabeth pareiškė, kad visas jos gyvenimas – „ar būtų ilgas, ar trumpas“ – bus skirtas tarnybai Tautų Sandraugai ir jos žmonėms.

Elizabeth II yra ne vien Britanijos, bet ir 15 kitų šalių ir teritorijų monarchė – įskaitant Kanadą, Australiją, Naująją Zelandiją ir Jamaiką.

Anksčiau ji taip pat buvo kelių kitų šalių, tarp jų Pietų Afrikos Respublikos, Šri Lankos, Pakistano ir Nigerijos, karalienė.

Nors dabar ji yra seniausia pasaulyje monarchė, sausį mirus 90-mečiui Saudo Arabijos karaliui Abdullah (Abdulai), ji tėra antroji ilgiausiai valdžiusi.

Tas titulas priklauso 87 metų Tailando karaliui Bhumibolui Adulyadejui (Pumiponui Adunjadetui), įžengusiam į sostą 1946 metais.