JAV kelių tinklo istorija

  • Teksto dydis:

Šiandieninė JAV kelių sistema yra viena geriausių pasaulyje. Čia keliai lygūs, platūs, geras jų tinklas, didelis pralaidumas ir jie be problemų atlaiko dideles apkrovas. Tačiau taip buvo ne visada. Istorija apie JAV kelių tinklo atsiradimą išties įdomi ir turi savų niuansų.

20 a. pradžioje, kuomet prasidėjo automobilizmo bumas, JAV teturėjo 1 200 km. kelių su kieta danga. Tai buvo plytelėmis, asfaltu ar akmenimis grįsti keliai. Visi kiti keliai ne itin buvo pritaikyti automobiliams. 1903 m. buvo nuspręsta rinkti nedidelius mokesčius iš automobilių savininkų, kuriais buvo finansuojamas kelių tiesimas. Tačiau iš karto susidurta su problemomis. Tuo metu nebuvo jokių normalių technologijų skirtų keliams tiesti. Jie buvo tiesiami rankomis, naudojant garu varomus volus.

1910 m. toks chaosas pasiekė savo epogėjų. Automobilistai su peticija kreipėsi į valdžios organus, kad šie imtų spręsti susidariusias problemas. Atsirado grupė entuziastų, kurie pasiūlė nutiesti kelią iš Niu Jorko į San Franciską. Valstybė projektą patvirtino ir skyrė jam lėšų. 1913 m. JAV jau buvo 1,3 mln. automobilių, tačiau prasidėjęs pirmasis pasaulinis karas sumažino finansavimą šiam projektui ir jis nebuvo iki galo pabaigtas.

Po karo, grįžtantys armijos sunkvežimiai buvusius kelius ir jų užuomazgas sugadino iki galo. Pergalės konvojus, turėjęs pervažiuoti visą šalį minėtuoju keliu ir taip pažymėti pergalę, tapo košmaru. Kelionė truko beveik du mėnesius. Pakeliui nepataisomai buvo sugadinta dešimtys sunkvežimių.

Po šio įvykio valdžia pagaliau pradėjo rimtai žiūrėti į kelių tinklą. 1921 m. patvirtintas itin brangus tiems laikams 75 mln. dolerių vertės kelių projektas. Jis turėjo sukurti JAV kelių stuburą. Buvo tvarkomi ne tik keliai, bet ir jų numeracija. Visi naujai nutiesti keliai gavo numerius. Keliai vedantys iš vakarų į rytus buvo numeruojami lyginiais numeriais ir jų numeris didėjo nuo šiaurės į pietus. Nelyginiai keliai vedė iš šiaurės į pietus. Rytuose buvo mažiausi kelių numeriai ir tolstant į vakarus jie didėjo.

1938 m. JAV jau buvo 448 tūkst. km. kelių su kietu paviršiumi, kurių dauguma buvo iš betono. 1941 m. šis skaičius išaugo iki 960 tūkst. km.

Didėjantis kelių tinklas stipriai padidino ir aukų keliuose skaičių. 1940 m. keliuose žuvo apie 30 tūkst. žmonių. Tuomet amerikiečiai atkreipė dėmesį į itin saugius vokiškus kelius ir jų autobanų sistemą. Saugūs nuvažiavimai ir įvažiavimai į kelią, bei skiriamoji juosta buvo akivaizdžiai pranašesni kelio elementai už geros kokybės, bet paprastus kelius JAV. 1940 m. buvo pradėta tiesti identiški Vokietijos autobanams keliai, tačiau prasidėjęs antrasis pasaulinis karas visus planus patobulinti kelių tinklą nukėlė ateičiai.

Tolimesni kelių tinklo tobulinimo darbai prasidėjo po karo. 1952 m. prezidentas Eizenhaueris, kuris po pirmojo pasaulinio karo 1919 m. vairavo vieną iš sunkvežimių, važiavusių per JAV iš rytų į vakarus, tęsė kelių reformą. 1956 m. jis pasirašė istorinį aktą, kuriuo buvo numatyta nutiesti 66 tūkst. km. greitkelių, sujungsiančių visą JAV. 90 proc. išlaidų tuomet finansavo valstybė, o likusius 10 proc. – valstijos.

Kilo klausimas kaip reikės numeruoti naujuosius kelius. Senieji jau turėjo savo numerius ir gana logišką seką. Buvo nuspręsta juos numeruoti atvirkštine pirminei numeracijai tvarka, o prieš skaičių prie naujųjų kelių numerio pridėti raidę I (Interstate). Vienintelė išimtis yra kelias I-99 Pensilvanijoje. Taip nusprendė valdžia, norėdama, kad šiame regione nesimaišytų jau buvusių kelių numeracija.

Tuomet buvo sukurta nauja kelių žymėjimo sistema.

Interstate Highway. Žymima „I“. Tai buvo naujieji keliai.
US Highways. Žymima „US“. Senųjų kelių tinklas.
State Highways. Žymima „TX“.
Farm to Market Roads. Žymima „FM“. Vietinės reikšmės keliai.
Local Roads. Šiai grupei priklausė visi likę keliai. Road (Rd), Avenue (Ave), Junction (Jct).

Tačiau naujieji Interstate keliai nebebuvo tiesiami Vokietijos pavyzdžiu. Buvo atlikti išsamūs tyrimai ir pasirinktas naujas kelių tiesimo standartas. Visi naujausi keliai turėjo atitikti šiuos reikalavimus:

Keliai turėjo turėti aiškiai reguliuojamus transporto srautus: nuvažiavimai, įvažiavimai.

  • Priešpriešinio eismo juostos turėjo būti nutolusios viena nuo kitos per 10 m ir turėti skiriamąją žalią juostą, arba betoninę pertvarą, jei nėra galimybės atskirti juos 10 m.
  • Minimali kairės kelio pusės šalikelė turėjo būti 1 m, dešinės – 3 m, važiavimo juostos plotis – 3,67 m.
  • Maksimali įkalnė arba nuokalnė negali viršyti 6 proc.
  • Kelių sankirtos turėjo būti sujungtos greitomis juostomis be šviesoforų ar kitų sustoti reikalaujančių sankryžų. Lėtesnis eismas numatytas tik 90 ar 180 laipsnių posūkiuose, taip vadinamose „kilpose“.
  • Visi nuvažiavimai iš greitkelių turi būti į šalutinį kelią, kuris eina lygiagrečiai greitkeliui ir tik per jį buvo galima patekti į gatves ar kitus mažesnius kelius.
  • Maksimalus greitis nuo 100 iki 130 km/val., o minimalus 60 – 80 km/val.


Taigi atsirado naujas kelių tiesimo standartas. Pasikeitė ir jų ženklinimas. Nustatyti patogiausi pagal dydį ir spalvų gamą ženklai vairuotojams. Žaliai balti ženklai pasirodė patys efektyviausi, o vairuotojai greičiausiai įsisavindavo informaciją tokiuose ženkluose. Parinktas ir optimalus šriftas.

Buvo sukurtas ir bandymų poligonas, kuriame sunkvežimiai bandė įvairias kelio dangas. Visas šis standartų kūrimas truko 3 m. ir tik po to pradėti tiesti keliai. Tiesa, iki to laiko kelininkai nesnaudė. Buvo pasiruošta kelių tiesimui: paruoštos aikštelės, griaunami kelių teritorijose atsidūrę statiniai, ruošiamos vietos tiltams. Įdomus faktas, kad šis JAV kelių statymo projektas yra didžiausias istorijoje projektas pagal grunto pervežimo kiekį iš vienos vietos į kitą. Net ir statant Panamos kanalą grunto buvo išgabenta mažiau.

Iš karto buvo numatyta, kad ateityje kelius gali tekti plėsti, tad iš abiejų kelio pusių buvo privaloma palikti po 60 m. laisvos vietos. Šių teritorijų nebuvo galima užstatyti. Šiuo metu tokius plotus atrasti miestuose ar šalia jų esančiose teritorijose yra sunku, nes jie jau panaudoti plėtrai. Nutiesti papildomi keliai, privažiavimai, aplinkkeliai, tačiau užmiestyje tai dar gana dažnas vaizdas.

Keista, bet iki galo Eizenhauerio projektas dar nepabaigtas. Paskutiniai jo darbai baigiami Bostone. Čia kuriama tunelių ir kelių lygių sankryžų sistema. Pabaigus šiuos darbus, projektas bus oficialiai baigtas.

Per visus tuos metus šiam projektui išleista 114,4 mlrd. dolerių, pastatyta 68 472 km. kelių.

Interstate keliai sudaro 2 proc. JAV kelių tinklo, tačiau jiems tenka 20 proc. transporto srautų.


Šiame straipsnyje: Amerikos keliaigreitkelisJAV

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių