Į narkotikų karą įtraukiamos net indėnų gentys

Saulei leidžiantis nejauki tyla apgaubia Tohono O’odham gentį, kuri gyvena už 75 mylių nuo Meksikos sienos. Narkotikų karas palietė net juos.

Nedaug gyventojų išeina iš namų. Keliuose pilna sunkvežimių su pasieniečiais, kurie stabdo nepažįstamas transporto priemones, ieško pėdsakų vieškeliuose, o dykumoje gaudo marihuanos kontrabandininkus ir į šiaurę keliaujančius migrantus.                                
Dėl geografinės padėties izoliuota 28 tūkst. narių gentis atsidūrė tarp kariaujančių šalių ir tapo pagrindiniu narkotikų ir žmonių tranzito tašku.

Jos kultūra patyrė didžiulę žalą. Rezervate nuolat knibžda pašaliečių, gyventojai bijo išeiti į šventąją dykumą, o kai kurie, negalėdami susirasti darbo ir suvilioti narkotikų kartelio siūlomų pinigų, jau atsidūrė kalėjime.

„Žmonės gali pasibelsti į duris, paduoti pluoštą pinigų ir paklausti, ar negalėtumėt nuvežti šio marihuanos paketo į šiaurę,“ – pasakoja Marla Henry, 38 metų Chukut Kuk rajono, apimančio didžiąją pasienio zonos dalį, pirmininkė.

Federaliniai pareigūnai teigia, kad 1990 m. pradėjus stiprinti, o po rugsėjo 11-osios atakų dar suintensyvinus rytinių ir vakarinių sienų apsaugą, daugiau narkotikų (ypač marihuanos, kurią sudėtingiau pervežti, nes užima daug vietos) kontrabandos pradėta gabenti per Tohono O’odham rezervatą.

Pasak genties tarybos pirmininko, anksčiau buvęs ramus rezervatas dabar virto karo zona.

Daugelis gyventojų pasakoja, kad bijo aplink jų namus besislapstančių kontrabandininkų ir migrantų būrių, federalinių agentų atliekamų žeminančių kratų.

Vyresnieji vengia dykumos net ir dieną, nenorėdami užtikti marihuanos siuntos arba tamsos laukiančių narkotikų kontrabandininkų.

„Net negalime išeiti parsinešti malkų,“ – skundžiasi Verna Miguel, 63 metų moteris, kurią prieš trejus metus grupė migrantų sustabdė kelyje, sumušė ir pagrobė automobilį.

Ponia Miguel prisimena, kad anksčiau rinkdavo kaktusų vaisius ir pumpurus maistui bei ritualams. Tačiau dabar nebedrįsta to daryti.

Federaliniai pareigūnai teigia, kad rezervate sulaikoma vis daugiau narkotikų, vadinasi, pavyksta geriau apsaugoti šią pažeidžiamą sienos atkarpą.

„Užkardai ir kontrolė privertė daugumą kontrabandininkų atsisakyti keliauti pėsčiomis per rezervatą, todėl juos paprasčiau aptikti,“ – pasakoja agentas Robertas Gilbertas, pasienio tarnybos Tucsono sektoriaus vadas.

Oficialūs šaltiniai teigia, kad narkotikų kontrabandininkai, kurių dauguma dirba Sinaloa karteliui, siunčia žvalgus į kalnus su naktinio matymo žiūronais sekti  pasieniečių judėjimą. Pasak genties policijos pajėgų, kurios išleido didžiules sumas spręsdamos pasienio problemas, seržanto, žvalgai su meksikiečiais arba indėnais vedliais susisiekia mobiliaisiais telefonais arba radijo siųstuvais-imtuvais, kurių kodai nuolat keičiami, jog jų nebūtų galima susekti. Dieną žvalgai slepiasi urvuose arba užsimaskuoja.

Pasieniečiai turi stebėtojų ir sunkvežimių su infraraudonųjų spindulių kameromis, kurios aptinka šilumos šaltinius už kelių mylių. Gentis sutiko įrengti ir elektroninius kontrolės bokštus, kurie per keletą metų apjuos rezervato žemę „virtualiąją tvora“.

Naktimis visureigiais lėtai važinėjantys agentai  neseniai  sulaikė grupę žmonių. Šeši iš jų paspruko, tačiau du meksikiečiai buvo sulaikyti su septyniais paketais, kuriuose buvo po 50 svarų marihuanos (vertė – 500 JAV dolerių arba daugiau už svarą). Tačiau daugelio genties narių požiūris į federalinius agentus nevienareikšmis.

53 metų Ofelia Rivas iš Meneger’s Dam Village yra indėnų teisių gynėja ir viena iš nedaugelio pasienio gyventojų, sutikusi kalbėtis su žurnalistu. Ji teigia, kad daugumos pasienio kaimų šeimų, įskaitant jos pačios, nariai pasodinti už grotų dėl narkotikų, nes čia nėra galimybės turėti teisėtą darbą. Ponia Rivas kritikuoja genčių vadus susitaikius su, jos žodžiais tariant, despotiška federaline okupacija.

O Federaliniai pareigūnai giria gentį už bendradarbiavimą ir tikisi sulaukti dienos, kai gyvenimas grįš į savo vėžes ir žmonės galės dieną laisvai vaikščioti savo žeme.

Išvertė