Haitį po žemės drebėjimo apėmė chaosas ir neviltis

Nors pirmieji gelbėtojai ir užsienio parama jau pasiekė Haitį, žemės drebėjimo suniokotoje saloje įsivyrauja neviltis.

Nei maisto, nei vandens

Naktį į ketvirtadienį tūkstančiai Haičio sostinės Port o Prenso gyventojų praleido po atviru dangumi greta gatvėse besimėtančių negyvų žmonių kūnų ir aidint pagalbos iš po sugriuvusių pastatų šauksmams.

Namų ir artimųjų netekę sielvartaujantys ir sutrikę Haičio gyventojai trečiadienio vakarą susibūrė stipraus žemės drebėjimo nuniokotos sostinės Port o Prenso vienoje centrinėje aikštėje, kuri virto pabėgėlių stovykla po atviru dangumi, stokojančia vandens, maisto ir vaistų.

"Šiandien Haitis vėl tapo šalimi, kuriai nežinoma laiminga pabaiga", – sakė Milienas Roudy, apsistojęs parke su žmona ir dviem dukromis.

Šeima pastarąją parą nieko nevalgė, kaip ir tūkstančiai kitų žmonių, susirinkusių sostinės centre esančioje Marso laukų aikštėje ir aplink ją.

Netekusios būstų ir viso turto šeimos ruošėsi praleisti antrą naktį lauke, o daugelis pernelyg bijojo grįžti į žemės drebėjimą atlaikiusius pastatus, nes šalį dar krėtė stiprūs pakartotiniai smūgiai.

Daugelis gulėjo ant žemės apsikloję antklodėmis. Sužeistiesiems ant lūžusių galūnių buvo uždėti improvizuoti įtvarai, o žaizdos apraišiotos krauju permirkusiomis medvilninio audinio skiautėmis.

Kiti pasistatė palapines iš po ranka pasitaikiusių medžiagų ir vogčiomis žvalgėsi į dangų, tikėdamiesi pamatyti lėktuvus, gabenančius iš kitų šalių humanitarinės pagalbos siuntas ir gelbėtojų komandas.

Niekas nepadeda

Pagal kai kuriuos preliminarius vertinimus, per antradienį Haičiui smogusį 7 balų žemės drebėjimą galėjo žūti iki 100 tūkst. žmonių. Nors dalis gelbėtojų jau atvyko, taip pat siunčiama didžiulė humanitarinė pagalba, išgyvenę gamtos stichiją haitiečiai dar neturi kuo džiaugtis.

Didžioji dalis gelbėjimo darbų vykdoma plikomis rankomis, o antklodėmis pridengti lavonai tiesiog guldomi Port o Prenso gatvėse. Matyti, kad daugelio žuvusiųjų kūnai užversti pastatų nuolaužų, o iš po sutrupėjusio betono ir susilanksčiusio metalo kyšo apdulkėjusios žmonių galūnės – jokių gyvybės ženklų.

"Valstybė negali mums padėti", – sakė 22 metų studentas Laurentas, rodydamas į sugriuvusius prezidentūros rūmus ir kelių ministerijų pastatus.

75 metų Fortune Mynusse sėdėjo su keliais kitais pagyvenusiais žmonėmis ir žiūrėjo į nuolat gausėjančią minią: "Kai matome tiek daug žuvusių vaikų, manome, kad likimas susipainiojo. Juk turėjo būti mūsų eilė."

Į ligonines – mirti

Ligoninėse taip pat siautėja chaosas, trūksta medikamentų ir gydytojų. Net ir pasiekę jas gyventojai negali būti tikri, kad jiems bus suteikta pagalba.

"L'Hopital de la Paix" ligoninėje ašarų neslepiantis vyras rodė į savo jauniausią dukrą. Jai sulaužytos kojos, gili žaizda galvoje. Jos sesuo jau mirė.

"Kaip jautiesi?" – kas kelias minutes klausinėjo tėvas. "Gerai", – atsakydavo mergina, bet toli gražu neatrodė, kad ji taip jaustųsi.